Kaip tėvams išgyventi ir auklėti vaikus karantino metu – pataria Alytaus psichologai

Kaip žinia, karantino metu daugelis tėvų priversti ne tik dirbti namuose, bet ir visą dieną praleisti su savo vaikais. Prasidėjus nuotoliniam mokymui tėvai turi skirti laiko ir savo vaikų mokslams. Kaip tikslingai susidėlioti savo darbotvarkę? Kuo užsiimti su savo vaikais? Kaip vaikus atitraukti nuo kompiuterinių technologijų? Ar tikrai tėvams reikia ruošti pamokas su vaikais, kaip susidoroti su karantino keliamu stresu namuose – kalbame su Alytaus pedagoginės psichologinės tarnybos psichologėmis Jolanta Dimšiene, Danute Putkiene ir Aušra Stankevičiene. 

- Pagal jūsų šiandieninio darbo praktiką, kaip nuotolinis mokymas, dažnu atveju - visos šeimos susibūrimas draugėn, veikia namų mikroklimatą?
- Nuotolinis mokymasis ir visos šeimos buvimas kartu karantino metu – ir susiję dalykai, ir skiriasi.
Nuotolinis mokymasis yra tam tikras iššūkis ir mokiniams, ir tėvams, ir mokytojams. Situacija, kai tėvai dirba iš namų, nuotoliniu būdu, o vaikas (arba – tuo labiau- keli vaikai) tokiu būdu mokosi, reikalauja geros vadybos: reikia apgalvoti, kaip organizuoti visų ir kartu – kiekvieno šeimos nario darbo vietas, derinti užimtumą, kad vienas kitam netrukdytų. Jau nekalbant apie galimas problemas dėl technikos naudojimo galimybių – juk ne kiekviena šeima turi po kompiuterį ar planšetę kiekvienam šeimos nariui. Ne kiekvienuose namuose yra atskiras kambarys kiekvienam asmeniui. Taigi, konstruktyvūs susitarimai, dažnai – kompromisiniai sprendimai, supratingumas, gebėjimas prisiderinti prie pakitusių sąlygų labai reikalingi šiuo nelengvu laikotarpiu.
O jei kalbėsime apie visos šeimos buvimą kartu - jau ketvirtą savaitę – daugeliui tai anksčiau neturėta galimybė daug laiko leisti kartu, bendradarbiauti, stiprinti tarpusavio ryšius. Kai kurie klientai taip ir apibūdino šeimos buvimą kartu: “namuose darom tai, kam anksčiau kartu neturėjom laiko, ir visiems tai labai malonu”. Prisimenant posakį „draugą nelaimėje pažinsi“, šeimos, atsidūrusios įtampą keliančios nežinomybės ir tam tikro pavojus situacijoje gali geriau pažinti savo stiprybes bei silpnąsias vietas. Be abejonės, tai mums visiems nauja patirtis.
-Ar buvusio patrakusio lėkimo pasaulyje šiandien labai sunku sustoti?
-Žmonės labai skiriasi charakteriu, temperamentu, ir jų veiklų intensyvumas skirtingas. Kai kurie iš mūsų, ypač tie, kurie savo, kaip asmens, vertingumą suvokė per užimtumą, darbų intensyvumą ir gausą, triūsą beveik be atokvėpio, gali jaustis suvaržyti, uždaryti, bejėgiai, netekę galių. Kitiems priverstinis stabtelėjimas gali atrodyti lyg atokvėpis, laikas ir erdvė apmąstymas, savianalizei, ilgiau atidėliotiems darbams, malonioms veikloms, kurioms lig šiol pritrūkdavo laiko.
-Kokiais būdais ir priemonėmis Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologai visuomenei skuba į pagalbą?
-Alytaus miesto pedagoginės psichologinės tarnybos psichologai ir kiti specialistai tęsia savo darbą nuotoliniu būdu – teikiame psichologinę pagalbą vaikams, jų tėvams, metodinę pagalbą mokytojams bei švietimo pagalbos specialistams, bendradarbiaujame su įstaigomis teikiančiomis pagalbą vaikams bei jų šeimoms (Socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkais, Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistais). Psichologinės konsultacijos vyksta, pasitelkus telekomunikacijos priemones. Toliau dirbame su esamais klientais, taip pat ir su naujai besikreipiančiais.
-Vis tik, ar turi tėvai dabar ruošti pamokas su vaikais? Juk dabar taip yra. Kaip rasti viduriuką tarp vaiko ir mamos ryšio stiprinimo ir vaiko savarankiškumo ugdymo?
- Tikrai tėvai neturėtų tapti mokytojo ar vaiko “padėjėjais” ir ruošti pamokas kartu su vaiku. Mokymasis ir pamokų ruošimas – vaiko darbas. Toks požiūris turėjo būti ir prieš karantiną , toks jis išlieka ir dabar. Pasikeitė tik mokymosi būdas. Nesikišdami į vaiko mokymąsi, bet tik stebėdami jį ( kas jam sekasi, kas ne ir kaip vaikas elgiasi, kai nesiseka) kaip tik šiuo metu tėvai turi galimybę sužinoti apie savo vaiko mokymąsi daug naudingų dalykų. Ir paskui planuoti jam pagalbą, jeigu tokios reikėtų. Tėvai kartu su vaiku turėtų aptarti ir sudaryti dienotvarkę (kurios būtų išties laikomasi), pasirūpinti tinkama darbo vieta, mokyti vaiką planuoti mokymosi veiklą.
Stiprinant emocinį ryšį su vaiku, ugdant vaiko pasitikėjimą savimi kaip tik svarbu leisti jam savarankiškai spręsti ir veikti, atsižvelgiant į jo amžių, brandumą. Vaiko skatinimas mokytis, dirbti savarankiškai, rodo tėvų pasitikėjimą vaiku, jo gebėjimais. Ir atvirkščiai, tėvų perdėta globa, per didelis rūpinimasis, darymas už vaiko to, ką jis pats gali, kaip tik vaikui siunčia jį nuvertinančias „žinutes“: tu nesugebėsi, nepadarysi tinkamai.
- Ką galėtumėte patarti šeimoms, kad būnant drauge namuose būtų kuo mažiau įtampos?
- Konsultuodami klientus, šeimas, nedalijame patarimų, išskyrus situacijas, kai reikalinga tam tikra psichoedukacija. Beje, patarimų, kaip gerinti tarpusavio santykius šeimoje – pilnas internetas. Psichologo darbo tikslas – įgalinti klientą, kad jis pats ar bendradarbiaudamas su konsultantu rastų tinkamus sprendimus.
Norėtųsi dar kartą grįžti prie vaiko ir kitų šeimos narių dienotvarkių, kuriose būtų numatytas konkretus laikas savarankiškoms (mokymuisi, darbui), bendroms (namų ūkio darbai, kitos veiklos) veikloms, laisvalaikiui bei poilsiui. Kuo šeimoje bus daugiau bendrų ir visiems aiškių susitarimų, tuo mažiau bus trinties ir įtampos.
- Priklausomybė kompiuteriams - seniai opi problema. Kaip šiuo laiku vaikus atitraukti nuo kompiuterių?
- Ar šiuo laiku ar kitokiu – vaikų laikas prie kompiuterio turi būti protingai ribojamas. Jeigu šeimoje susitarta, kokią vaiko laisvalaikio dalį turėtų užimti vadinamasis „ekranų laikas“ ir abi pusės susitarimų laikosi, didelių sunkumų neturėtų kilti. Kitas klausimas – o ką daryti, atitraukus vaikus nuo kompiuterių, kokia kita veikla vaikas galėtų užsiimti. Pasirinkimas priklauso nuo vaikų bei tėvų pomėgių, šeimos tradicijų, galimybių. Bene labiausiai tėvų ir vaikų santykius stiprina bendras, kokybiškai leidžiamas laikas – abipusiai maloni veikla, pokalbiai, pasivaikščiojimai, pramogos pagal išgales. Svarbu nepamiršti, kad kiekvienam vaikui reikalingas ir individualus, vien tik jam skiriamas mamos, tėčio laikas ir dėmesys.
Kita vertus, tėvai neturėtų nuolat rūpintis, kuo užimti vaikus ir labai rūpintis, vėl išgirdus nekantrų vaiko klausimą „Ką man veikti?“ . Vaiką reikėtų skatinti susirasti sau veiklos, jam pravartu patirti ir nuobodulio jausmą: toje būsenoje, kai „nuobodu“ neretai puikiai atsiskleidžia kūrybingumas. Beje, kai kurie tėvai sako, kad vaikas pasėdėjęs prie kompiuterio per nuotolines pamokas, o po to dar paruošęs viską rytdienai, jau būna “sotus” ir kompiuterinių žaidimų žaisti nesiveržia.
- Dabartinė situacija - stresas mokytojams, tėvams, vaikams. Sakoma, jeigu negali pakeisti situacijos - keisk požiūrį į ją. Kokius pliusus matytumėt, kad kiekvienas perskaitęs pasijustų lengviau?
- Sudėtingą situaciją išgyventi visada lengviau tiems, kas, kaip minėjote, geba keisti požiūrį bet kokioje situacijoje ir rasti privalumų. Reikėtų iš akiračio pašalinti filtrą, į mūsų dėmesio lauką praleidžiantį negatyvius dalykus, ir pradėti pastebėti geruosius. Kokie tie gerieji? Mokiniai turėjo ankstesnes ir ilgesnes atostogas, nemaža jų dalis džiaugiasi, galėdami mokytis iš namų, sau įprastos aplinkos. Šeimos, kaip ir minėjome, daugiau laiko praleidžia kartu, o tai jas sutelkia: kartu galima ieškoti naujų laisvalaikio praleidimo būdų (stalo žaidimas, pasaka prieš miegą ir kt.). Būnant ilgą laiką šeimos nariams kartu, gali atsirasti bendri šeimos ritualai - bendri pusryčiai, pietūs ir t.t, - kam anksčiau nebūdavo laiko, nes šeimos nariai išeidavo ir grįždavo skirtingu laiku. Šiuo metu atsiranda daugiau laiko nuoširdesniems pokalbiams tarp šeimos narių, kaip tik tuo prieš porą dienų labiausiai pasidžiaugė vienas iš klientų.
Mokytojai gilinasi į įvairiausius nuotolinio darbo niuansus, mokosi įvaldyti naujas kompiuterines programas, kitokias mokymo priemones, domisi naujais mokymo metodais – visos šios naujai įgytos kompetencijos niekur nedings, tik kaupsis jų bagažas, kurį galima bus panaudoti ir vėliau. Mes, psichologai, taip pat tobuliname nuotolinio darbo įgūdžius, giliname žinias, kurios bus labai naudingos ir ateityje.
Taip, šis laikotarpis įtemptas, sudėtingas, nežinoma jo trukmė, pasekmės, bet jis baigsis, todėl nepamirškime, kad kiekvienoje krizėje glūdi ir naujos galimybės, kažko naujo pradžia.


Dėkoju Jums už pokalbį.


Daina Baranauskaitė

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą