Laikas. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė

Užmigo vakaras, nakties sulaukęs,
Mėnulis žvaigždeles jau suskaičiavo.
Kažkur už kalno tyliai verkė laikas,
Nes net naktis jam poilsio negarantavo.
 
Užmigo žemė, žmonės, gėlės,
Pasaulis visas karalystėje sapnų,
O laikas eina, kaip ir ėjęs,
Nėra jam poilsio dienų...
 
Tai gal todėl jis kartais pyksta
Ir skubina gyvent visus.
Atrodo, buvo dar tik rytas,
Žiūrėk – jau vakaras tamsus.
 
O ką daryti, nieks nežino,
Kai laikas ima spausti mus.
Ir tik išgėrę savo taurę vyno,
Suprantame – kitaip nebus.
 
Ir tiksi laikrodžiai visi,
Skaičiuoja laiką,
Skaičiuoja valandas, dienas, metus.
O mes, riedėdami žemyn nuo savo kalno,
Suprantame, koks laikas mums brangus.

Iš Irutės - Matažinskaitės Lazickienės knygos "Aš renkuosi gyvenimą", 2018 m.