Sąžinė. Vaclovas Matažinskas

Namo pareisiu, duris užsidarysiu
Ir labas vakaras aš niekam nesakysiu,
Juk pasakyti neturiu aš kam –
Nebent tik sienoms ir tuštiems kampams.

Langai tuščiom akim į tolį žiūri
Ir židinys seniai jau darbo nebeturi.
Nėra ir nuotraukų, aš jas nukabinau,
Žiūrėt į praeitį aš pavargau.

Kalbuosi su savim, su savo sąžine šneku...
Turiu jai priekaištų ir sau turiu...
Ir židinio aš nekuriu, nenoriu šilumos,
Sušalti noriu aš nuo vienumos.

Tik vėjas draugas kalbina naktimis,
Jis beldžia man į langus ir duris,
Jis stūgauja viršūnėse pušų
Ir aš su juo, ir sąžinė kartu.

O kur pabėgti man nuo jos, nuo prakeiktos?
Nuo sąžinės, nuo savo nešvarios?
Aš išvijau, kuriuos mylėjau, išvijau visus.
Likau aš vienas, graužiu sau nagus.

Ir vėl meluoju, su sąžine likau.
Aš nežinau ar tai kas liko, gerai pavadinau?
Tai gal ne sąžinė, tai gal mana bėda?
Tai vargas mano ir mana našta.

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą