Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus tapytojų sekcijos narių metinė apžvalginė tapybos paroda

Teko susidurti su įvairiomis nuomonėmis apie galerijose ir muziejuose rengiamas meno judėjimus reprezentuojančias ir menininkų sąjungų veiklą reziumuojančias grupines parodas. Kad ir kiek kritiškai apie šiuos renginius svarstytume, vis tik jie yra svarbūs: jie vienija kūrėjus, demonstruoja tai, kuo menininkai „kvėpuoja“ ir suburia juos tarpusavio bendravimui.
Grupinės kasmetinės parodos gali būti lyginamos su kartografo braižomais žemėlapiais, kuriuose lygumos palaipsniui pereina į aukštumas, o aukštumos riboja vandens telkinius. Turiu pastebėti, kad meno kritikams grupinės parodos yra gana didelis iššūkis: atliekant analizę reikia apsibrėžti bendrinius vardiklius, pastebėti sąsajas tarp meno plėtojamų temų ir įvardinti stilistinius sprendimus. Kritiko tekstas išgyvena pavojų. Jis gali subyrėti, likti neharmoningu, prieštaringu ir prarasti analitiškumą. Tiesa, toks tekstas gali tapti meniniu kūriniu.

Parodos duomenys

Iššūkiu kritikui galima vadinti Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus Tapytojų sekcijos narių metinę apžvalginę tapybos parodą „Vilniaus tapyba 2019“. Paroda surengta Alytaus kultūros centro (Pramonės g. 1B, LT-62175) 4-iose parodinėse erdvėse: parodų salėje, mažojoje parodų salėje bei antrojo ir trečiojo aukšto holuose.
Paroda eksponuota nuo 2020 m. sausio 10 d. iki vasario 7 d. Visi kūriniai yra sukurti 2019 m. Rengėjas ir organizatorius - VšĮ „EGARTA“; kuratorius – Evaldas Grinius, koordinatorė – Meda Norbutaitė, konsultantas – Linas Liandsbergis. Parodos partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga ir Alytaus kultūros centras. Viso parodoje savo tapybą eksponuoja 39 dailininkai. Tad toliau šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti parodos kūrinius.

Paroda kaip dialogas

Anot parodos kuratoriaus E. Griniaus, nors renginys ženklina ilgametę tradiciją, tačiau ekspozicijos tikrai nereikėtų laikyti praeities epochos reliktu. Daugelis Lietuvos miestų rengia kasmetines apžvalgines parodas. Alytus taip pat ne išimtis - čia nuo 2012 metų VšĮ „EGARTA“ rengiamos (projekto vadovas, kuratorius – Evaldas Grinius) tęstinio kultūros projekto „Vizualus menas Alytus“ metinės apžvalginės parodos „Alytaus dailė“, „Alytaus fotografija“.
Paroda „Vilniaus tapyba 2019“ į bendrą kūrybinį dialogą jungia skirtingų kartų menininkus. Bendroje erdvėje eksponuojama klasikais tapusių autorių ir jaunųjų kūrėjų tapyba. Dialogas leidžia naujai suskambėti naratyvams, kuriuos esame linkę suvokti kaip elementariai funkcionuojančius. Maža to, dialogas verčia pastebėti naujus vizualinius disonansus, iš esmės provokuojančius permąstyti tapybos reiškinį.
Dialogo svarbą rodo tai, kad menininkai parodai pateikė, jų manymu, geriausius 2019 m. sukurtus kūrinius. Dialogas svarbus ir dėl to, kad menininkai gali susipažinti su kolegų kūrybos pokyčiais, palyginti ankstesnių kūrybinių metų rezultatus, pastebėti nebūtinai lokalias, bet ir globalias tapybos tendencijas. Parodos koordinatorė Meda Norbutaitė yra teigusi, kad anksčiau Vilniuje rengiamos apžvalginės tapybos parodos dažniau buvo vienijamos tam tikru vienu teminiu pavadinimu. Nors šiuo metu teminės grupinės parodos nėra dažnos, dabar vis labiau galima pastebėti, kad jos ir vėl pradeda išvysti dienos šviesą.
Verta pastebėti, kad ne visi menininkai rengia autorines parodas: jie dirba skirtingomis temomis, kuria taikydami skirtingą technologiją, todėl ne visada yra įmanoma dažnai eksponuoti naujus kūrinius. Taigi, kasmetinės grupinės parodos leidžia demonstruoti atskirus darbo rezultatus ir nereikalauja eksponuoti ištisų, didžiulių ciklų. Kitą vertus, konkrečios temos neišskyrimas ir „Vilniaus tapyba 2019“ kuratoriaus E. Griniaus altruizmas - profesionaliai organizuota vizualaus meno sklaidos ir puoselėjimo veikla, suteikia žiūrovams galimybę pastebėti sudėtingą, daugiasluoksnį ir daugialypį lietuviškos, o tiksliau vilnietiškos, tapybos diskursą.
Nors parodoje dalyvauja 39 dailininkai ir eksponuojami 67 kūriniai , tačiau Dailininkų sąjungos Vilniaus Tapytojų sekcijai priklauso per pusantro šimto kūrėjų. Šie įspūdingi skaičiai leidžia įsivaizduoti, koks yra įvairus Vilniaus meno peizažas vien tik tapybos srityje, o kokia įvairovė egzistuoja tarp kitų kūrėjų, galima tik įsivaizduoti. Taigi, paroda propaguoja Vilniaus tapybą Lietuvoje, suteikia žiūrovams galimybę patirti ne tik meninį pasigėrėjimą, bet ir patiems kūrėjams dalintis savo menine / profesine patirtimi.

Jausminis pasaulio pažinimas tapyboje

Dauguma skaitytojų tikriausiai sutiks su mintimi, kad tapyba yra spalvos menas. Galbūt atsiras ir tokių, kurie sutiks arba suglums išgirdę, jog ji (tapyba) - taip pat yra ir jausmų išraiška. Tad pirmiausiai apie jausmus.
Parodoje eksponuojami Justinos Adomavičienės ir Giedrės Riškutės kūriniai gali būti traktuojami kaip tam tikras pojūčių analizės rezultatas. Perkeltine prasme kūriniai gali būti vadinami jausmine tapyba. Apie tokios tapybos savotišką ištaką yra gana taikliai kalbėjusi G. Riškutė: „žmogaus gyvenimas eina į priekį, atsitinka įvairiausių situacijų, kai jį užpuola ligos, depresija ar atsiduriama akligatvyje, tuomet nerandama jokio užsiėmimo. Dailininkas visada randa užsiėmimą ir pamiršta visas nuoskaudas, blogas mintis nuveja į šalį ir piešia“. Jausmino patyrimo dėka dailininko atmintyje išlieka matyti bei patirti reiškiniai, kurie vėliau abstrahuojasi ir nugula paveikslo paviršiuje.
G. Riškutės pozicijai suponuoja ir Gražinos Janinos Vitartaitės paveikslai. Tapybą autorė sieja su jausmais, kur atrandamas akimirkos žavesys, o harmoninga tapyba atrodo lyg muzikinis ritmas, sugestijuojantis asmens apmąstymus, santykius su žmonėmis, jų aplinka ir būtimi.
Tapyba verčia mus pasinerti ne tik į potėpių ir spalvų žaismą, bet ir į savo jausmų, meilės, troškimų ir net susižavėjimų audras. Savi-analitinė jausminė tapybos prieiga egzistuoja Kunigundos Dineikaitės paveiksluose. Būtent apie tokią savianalitiką ji yra teigusi: „Mano tapomi paveikslai – čia ir dabar – yra visiškas mano buvimo procesas. Po kurio laiko viską pamirštu ir viskas prasideda vėl“. Panašią strategiją plėtoja ir Ieva Bunokaitė.
Įtikėjimas pasauliu neatsiejamas nuo atpažįstamų pavidalų analizės. Apie tai dažnai byloja Jolantos Šalkauskaitės kūriniai. Šios menininkės kūrybinę strategiją neįprastai apibūdino Agnė Kulbytė: „J. Šalkauskaitės vaizdiniai veda lyg paribiu, tik prisilietus simboliškų, atpažįstamų ikonografinių atvaizdų, kita vertus, tik vos vos atsirėmus menamų kasdienio įprasto gyvenimo vaizdų. Viskas, jos žodžiais tariant, nušvinta vien tikėjimo kelionėje“.
Jausmų analize ir savitu lyriniu abstrakcionizmu išsiskiria Genovaitės Skrabulienės darbai. Menininkei svarbus paveikslų muzikalumas, išreiškiamas linijos ir spalvos deriniais, kuriuos, tikėtina, dažniausiai diktuoja gamtos stebėjimas. Jolanta Sereikaitė apie G. Skrabulienės tapybą yra pastebėjusi, kad kūrinių spalviniai sprendimai demonstruoja puikią menininkės spalvinę klausą ir net psichologinę paveikslų galią.
Į savųjų subjekto potyrių analizę apeliuoja Algimanto Biguzo kūriniai, o visiškai nesantūri ir vitališka apeliacija į subjektyvius įspūdžius apie pasaulį yra demosntuojama Sauliaus Kruopio paveiksluose.

Tarp kietos ir struktūriškai apčiuopiamos tikrovės tirpstančių pavidalų

Romualdo Balinsko tapyboje dėmesys skiriamas tikrovės mechanikai, daiktų formoms, jų santykiams su erdve aiškinti. Galiausiai jo tapyba, kaip teigia Vidas Poškus, visada yra cikliška, niekada nėra tokia pati ir visada nevienodai stebinanti. Tai lyg daugiasluoksnio pasaulio išlukštenimas. Panašią pasaulio daiktų analizės prieigą, kai pavidalų atvaizdai išskaidomi lyg į atskiras projekcijas, regime Tauro Jurkūno kūriniuose.
Nors parodoje eksponuojamų menininkų kūriniai yra labai skirtingi, tačiau pasaulis taip pat harmoningai lukštenamas į formos ir potėpių žaismes Arvydo Baltrūno, Irenos Mikuličiūtės (Mika), Loretos Zdanavičienės, Ričardo Zdanavičiaus, Jaroslavo Rokickio, Mariaus Strolios, Vidmanto Vėlyvio bei Ričardo Bartkevičiaus tapyboje.
Pastarasis menininkas (Ričardas Bartkevičius) 1998 m. atsakydamas į menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus anketą yra minėjęs, kad jam kūryba yra tikresnė už pačią tikrovę. Kurdamas jis būna savimi, kur skleidžiasi vidus, mintys, jausmai pačia gryniausia forma, artėjama prie esmės. Taigi, jo tapyba yra ne tik pasaulio tikrovės analizė, bet ir savo paties pratęsimas, tarsi savo vietos pasaulyje įprasminimas. Šis, per tikrovės struktūrų analizę, vykstantis pasaulio pažinimas taip pat programiškai yra plėtojamas ir Vytauto Žirgulio mene.
Parodoje eksponuojamuose Mindaugo Skudučio kūriniuose atvaizduojami gana paprasti urbanistiniai peizažai. Šiuo atveju pats paprastumas yra programiškai pagrįstas, nėra jokio atsitiktinumo. Kūrėjo programos priežastingumą paaiškina paties M. Skudučio komentarai: „Aš visada žiūrėjau į miestą kaimiečio akimis […]. Man patinka miestas, kai nusileidžia sutemos ir iš tarpuvarčių išlenda paslaptingos žmogystos […]. Miestas vilioja neribotom galimybėm, bet praradimai neišvengiami“.
Į tapybą taip pat rimtai žvelgia ir Evaldas Grinius. Apie dailininko specifinį braižą yra taikliai pasakęs tapytojas Romanas Vilkauskas. Jis teigė, kad paveiksluose dominuoja ryškiai išreikštas erotinis pradas, akivaizdžiai matyti autoriaus polinkis į abstrakcionizmą ir dekadentizmą.

Nuosavo pasaulio matymas

Pastebėtina, kad pasaulio patyrimas ir analizavimas per tapybą visiškai nėra atsietas nuo žiūrėjimo akto, jo permąstymo ar dekonstrukcijos. Apie tai byloja Artūro Braziūno paveikslai - net tie, kuriuose regime įamžintus labai paprastus, kasdienybėje neišsiskiriančius daiktus / objektus. Kaip yra pastebėjęs V. Poškus, dailininko paveikslų veikėjai ir objektai sukuria įspūdį, neva jie žvelgia į mus (žiūrovus) lyg iš kokio veidrodžio (arba net anapus veidrodžio)… Tad šiuo atveju paveikslo ir žiūrovo galios yra visiškai perskirstytos.
Poetizuotą pasaulio atvaizdą, sietiną tiek su abstrakcionizmu, tiek su tarpukario ir XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečių tapybos raiška, regime dailininko Lino Gelumbausko darbuose. Paveikslų motyvų pagrindas yra gimtojoje žemėje sutinkami kasdieniai daiktai ir gamtovaizdžiai.
Tarsi iš gimtosios žemės, o greičiau iš floros įvairovėje sutinkamo stebėjimo, gimsta ir hiperrealistiniai Živilės Jasutytės paveikslai. Jos kūryba signifikuoja gana tikslią tikrovėje sutinkamų struktūrų analizę; drobėje flora tarsi atskiriama nuo laiko, t. y. laikas sustabdomas, floros fragmentai įamžinami - lyg užkonservuojami.

Šiandienos tema: laikas, erdvė ir tapatumas

Audrius Gražys mums leidžia patirti tylių struktūrų ir puantilistinio laiko pasaulį. Apie tai yra kalbėjęs Leonidas Donskis: „Puantilistiniame laike kiekvienas pasaulio fragmentas turi tylią savo paties egzistenciją. Skirtingai nuo linijinio ir ciklinio laiko su jų vidinėmis svarbos ir globalinio matomumo hierarchijomis, puantilistinis laikas neatsako į mūsų klausimus – nei kas mes esame, nei kokios ateities galime tikėtis“.
Lėtą tapybą kaip meditacijos esmės atvaizdavimą, regime Ramūno Čeponio paveiksluose. Anot Ramintos Jurėnaitės, būtent šio dailininko kūriniai tęsia „santūrių spalvų ir gausios faktūrų Antano Eugenijaus Cukermano abstrakčiosios tapybos liniją“.
Kitokią struktūrą - o greičiau sugestijuojamą daiktų formos sandaros analizę - pastebime Lino Liandzbergio tapyboje. Jo kūrybinę prieigą gana tiksliai yra apibūdinusi Kristina Stančienė, pastebėdama, kad dailininkas daug dėmesio skiria meno ir šiuolaikinių technologijų dialogui, o jo žvilgsnis primena tą, kurį išsiugdo talentingi smalsūs mokslininkai. Šią prieigą dar labiau sustiprina dekoratyvi, plakato formai artima tapyba, gana ryškiai besiskirianti nuo lietuviams būdingo tampraus dialogo su ekspresionizmu.
Šiuo atveju reikia pastebėti, kad Vidmanto Jusionio ryškiaspalviai ir kontrastingi paveikslai yra dar vienas puikus pavyzdys, rodantis programišką pasipriešinimą ekspresionistinei manierai.
Dabarties, technologijų, nesustabdomos tikrovės kitimo klausimai taip pat aktualūs ir Rolano Stankūno kūriniuose. Paveiksluose regime portretus, tačiau neatpažįstame jokio veido, jokios užfiksuotos asmenybės. Menininkas mums pasakoja apie mūsų tikrovę, pilną hibridų, dirbtinių formų, pilną kitų, praradusių tapatybei būtinus savitumus.
Į tikrovę šiuolaikiškai žvelgia ir ją signifikuojančius ženklus paveiksluose komponuoja Andrius Makarevičius. Apie savo kūrybinę strategiją kūrėjas yra minėjęs: „dažnai stebiu aplinką, įjungiu savotišką kamerą ir ją nagrinėju, o paskui darau išvadas. […] fiksuoju, o kartais ironizuoju, kol galiausiai prieinu prie išvadų, kurios gimsta kūrinyje. […] Vaizduoju tai, kas mane supa“. Taigi, A. Makarevičiui būdingas aplinkos analizės metodas pačią kūrybą daro ne tik socialiai angažuota, bet ir chuliganiška.
Rimanto Olšausko bei Vytauto Tomaševičiaus kūriniuose socialumo aspektas ir net politikos kvestionavimas yra gerokai ironizuojami, o kai kada net paverčiami savotišku pokštu.
Ironija nesvetima ir Martos Vosyliūtės bei Sauliaus Rudziko kūrybai. Pastarasis netgi provokuoja žiūrovą permąstyti dabarties dialogą su asmeniu ir / arba meno kūriniu jau tapusiu istorija.
Kūnas ypatingą vietą užima Medos Norbutaitės tapyboje. Ji tarsi praskleidžia privataus gyvenimo duris, užklumpa savo personažus ir taip siekia perteikti neišdildomą pirmąjį įspūdį. Kai kurios puikiai regimos, o kai kurios menamos (lyg tirpstančios) kūno formos mums sugestijuoja nutylėjimus apie tapatybes, savotiškos demarkacinės linijos tarp atpažįstamo-viešo ir nežinomo-privataus kūno trynimą.
Parodoje eksponuojamą Simono Skrabulio tapybą galima vadinti tapybos esmės analize, o gal net tapybos kalbos atsinaujinimo paieška. Tikriausiai šis bruožas jo tapybą atriboja nuo lietuviškos tradicijos. Jo išskirtinis braižas – tai grynoji, nuo ideologijos atribota abstrakcija; būdingi neįprasti koloristiniai sprendimai. Rita Bočiulytė pastebi, kad menininkui svarbus optimistinis požiūris į meną bei gyvenimą.

Vietoj pabaigos

Šis gana nevienalytis mano tekstas toli gražu negali apimti visos tapybos problematikos, bet jis apima tapybos dialogiškumo, kalbėjimo jausmais, pasaulio pažinimo per jo paviršių, laiko, erdvės ir tapatumų analizę. Vienos vedančiosios temos nebuvimas vis tik rodo, kad tapyba yra aktuali ir vis dar postmodernizme aktyviai veikianti šiuolaikinio meno kalba.


Prof. Dr. Remigijus Venckus
Medijų menininkas ir kritikas

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą