Alpredukas. Vaclovas Matažinskas

Ajo ubagas ir prašė duonos,
Aš buvau kap cik pas kluonų,
Ajau pirkion, kų duoc galiu –
Kampų duonos, lašinių...
Dar smulkių tį kiek turėjau,
Juos in saujų jam inbėriau,
Poterus prašiau kalbėc,
Giminį mano minėc...
An švantoraus jis vis sėdzi,
Turi jis tį tokių kėdzį,
Prašo, meldzias, atgailauna,
Žmonės skaito – nebadauna.
Kas, iš kur, pas kų atklydo,
Maž gyvenimi pasklydo,
Maž gyveno neščyrai,
Dartės raik išpirkc griekai.
Jis kromelin dešrų perka
Ir su duonu jų jis kerta,
Kap jau brokas pinigų,
Aina kaimo keluku...
Kam kapoc, kam paravėc,
Kam gal raikia tvartų mėšc,
Dzyrba viskų jis ščyrai,
Cik sveikatos nelabai...
Kojos silpnos, dusas ima,
Bet nekeikia ji likimo,
Skaito, už griekus Dzievulis baudzia,
O nakcin krūcinį maudzia...
Jį vadzina Alpredu,
Pavardės aš, skaito, neturu,
Ir neraikia, kam jinai,
Ir be jos grauš kirminai...
Tep gyvena Alpredukas,
Nei jis jaunas, nei senukas,
Susilankis, su lazdu
Aina kaimo keluku...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Dzyvai an margo svieto", 2019 m.