9 retos veislės, kurios pamalonins šunų mylėtojų akis

Ar matėte avinėlio išvaizdos šunį? O šunį perskelta nosimi? Jeigu trokštate išsiskirti iš minios su savo keturkoju, išsirinkite iš kelių veislių, kurios net ir šunų parodose pasirodo itin retai. Pasaulyje galima išvysti apie 400 veislių šunų. Susipažinkite su tomis, apie kurias gal dar neteko girdėti.

Tibeto mastifas. Jie kilę iš Himalajų kalnų ir klajokliams bei piemenims buvo darbiniai, ūkio šunys. Pirmą kartą Tibeto mastifai paminėti maždaug 1100 metais prieš Kristų. Vėliau jie tapo Tibeto vienuolynų sargais ir ilgus šimtmečius buvo izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio. 1847 metais vieną Tibeto mastifą Indijos generalgubernatorius Henry Hardinge’as padovanojo Anglijos karalienei Viktorijai. Taip ši veislė ėmė plisti.

Tibeto mastifai – stambūs, dideli ir galingi šunys, turintys tvirtus kaulus. Jie atsparūs įvairioms klimato sąlygoms, puikūs sargai. Šie šunys yra vieni brangiausių pasaulyje.

Švedų valhundas. Tai nacionaliniai Švedijos šunys. Šios veislės istorija prasidėjo maždaug prieš tūkstantį metų. Manoma, kad dabartinių Švedijos valhundų protėvius į žemyną atvežė vikingai. Šie šunys žmonėms pagelbėdavo ir ganant gyvulius, ir medžiojant graužikus, ir saugant namus.

Švedų valhundai – energingi, stiprūs, guvūs ir draugiški. Manoma, kad jie neturi baimės pojūčio. Juos išsaugojo ir specialiai veisti 1940 metais pradėjo Bjornas von Rosenas.

Bedlingtono terjeras. Ši veislė kilo iš Jungtinės Karalystės sukryžminus vipetą ir Dendžio Dinmonto terjerą maždaug XVIII amžiaus pabaigoje. Bedlingtono terjerai buvo naudojami šunų sportui, medžioklei. Šie šunys – gyvybingi, judrūs, pasižymi aštriu protu, stipriu medžioklės instinktu. Jie tarsi maži žirgai – gali lėkti ne tik dideliu greičiu, bet ir ristele. Šiuos šunis lengva dresuoti, jų charakteris nesudėtingas. Bene labiausiai mėgstami dėl avinėlio išvaizdos.

Mudis. Šios veislės šunys išveisti XVIII ir XIX amžiaus sandūroje kryžminant ganyti skirtus šunis iš Vokietijos ir Vengrijos. Mudžiai tinka ganant sunkiai kontroliuojamus gyvulius.

Mudžiai labai ištikimi savo šeimininkui, pasižymi puikia uosle, dideliu temperamentu ir stebėtinu judrumu. Taip pat yra puikūs šeimos šunys – drąsūs, dėmesingi ir paslaugūs.

Turkų pointeris (Catalburun). „Catalburun“ išvertus iš turkų kalbos reiškia „skeltanosis“. Taip šuo pavadintas ne veltui, mat jo nosis iš tiesų atrodo tarsi perskelta. Bet dėl to turkų pointeriai gali didžiuotis unikalia uosle. Tiksli šių šunų kilmė nėra žinoma. Manoma, kad senovėje juos naudojo ir turkų, ir ispanų medžiotojai. Remiantis oficialiais duomenimis, šių šunų pasaulyje tėra vos 200.

Jie pasižymi išskirtiniu protu, geru medžioklės instinktu, ištikimi šeimininkui, jų priežiūra nesudėtinga.

Šiperkas. Tai Belgijoje išveista miniatiūrinių aviganių veislė. Dėl išskirtinės kailio struktūros jų siluetas savitas. XIX amžiaus pabaigoje tai buvo itin populiarūs šunys.

Šiperkai sargūs, bet nėra draugiški su nepažįstamais. Šunys smalsūs, gyvybingi, tvirto kūno sudėjimo, švelnūs su vaikais. Loja skardžiai. Jiems nereikia daug priežiūros.

Azavakas. Šių aukštų, grakščių ir labai greitų šunų tėvynė – Azavako slėnis Afrikoje. Ilgakojai azavakai gali pasiekti net 60 kilometrų per valandą greitį, todėl nuo seno naudojami kaip puikūs medžiotojų pagalbininkai – gaudo triušius ir gazeles.

Šie šunys tinka ir namams saugoti, puikūs žmogaus draugai, šeimos kompanionai. Europoje ir JAV šie šunys pasirodė ne taip seniai – apie 1970–1980 metus.

Tailando ridžbekas. Šie keturkojai kilę iš rytinės Tailando dalies maždaug prieš 500 metų. Išveisti tam, kad saugotų namus, tačiau naudojami ir medžioklėje. Tai viena iš trijų šunų veislių pasaulyje, turinčių keterinę nugarą. Kiti du – Rodezijos ir Vietnamo ridžbekai.

Tailando ridžbekai – puikūs kompanionai, tinka auginti alergiškiems žmonėms. Šie šunys yra aktyvūs, stiprūs, jų raumenys gerai išsivystę, dėl tvirto kūno sudėjimo tinka sportui.

Naujosios Gvinėjos dainuojantis šuo. Šių šunų protėviai pirmą kartą užfiksuoti dar prieš Kristų. Apie 1800 metus šie šunys išveisti iš vietos laukinių šunų dingų. Apie 1900 metus į Naująją Gvinėją iš kitų šalių atvežti šunys ėmė poruotis su dainuojančiais šunimis, ir pastarieji vos neatsidūrė ant išnykimo ribos. Tačiau apie 1950 metus keli grynaveisliai Naujosios Gvinėjos dainuojančių šunų atstovai buvo išvežti į Sidnėjuje (Australija) esantį Tarongos zoologijos parką.

aip buvo išsaugota unikali šunų veislė. Dainuojančiais šunimis jie pavadinti dėl to, kad ne loja, o skleidžia neįprastus garsus. Šie keturkojai pasižymi ištverme ir aštriu protu, tačiau dėl laukinės prigimties nėra rekomenduojami kaip naminiai augintiniai.

lrytas.lt informacija