Čepkelių pelkėje – tai, kas neregima, bet stropiai saugoma gamtosaugininkų

Pelkės yra ne tik gyvūnijos ir augalijos gyvybės salos. Jos yra savitos Žemės saugyklos, kaupiančios anglies dvideginį ir taip užkertančios kelią klimato kaitai.

Bet žmonės prisidirba. Nusausindami pelkes jie išlaisvina per tūkstantmečius susidariusiame durpių klode užrakintas anglis, kurios vėl virsta anglies dvideginiu, didinančiu šiltnamio efektą. Išvalydami vandenynų pakrantes – išnaikindami augaliją ir šlapynes jie atidaro vartus visa niokojantiems cunamiams.

Tai – veiksniai, kurie daro kompleksinę įtaką klimato kaitai ir kuriems pats laikas pastoti kelią. Kaip? Pokalbis apie tai – su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju Mindaugu Lapele.

– Vasarį Čepkelių pelkėje ir ją supančiuose miškuose dar viešpatauja tyla. Ar ilgai iš pelkės dar bus pasitraukusi gyvybė?

– Žiemą gamta ilsisi. Žvėrys šiuo metu yra palikę pelkę. Briedžiai, kurie joje gyvena vasarą, dabar klaidžioja žiemos ganyklose. Kartais pelkėje ar šalia jos galima pamatyti tetervinų, mintančių pušų žirginėliais, ar kurtinių, lesančių pušų spyglius. Tačiau gyvybė dar snūduriuoja, augalija – taip pat.

– Esate pelkių žinovas. Turite savo mėgstamiausią?

– Kolegos direkcijoje gal ir supyks, kad išduodu Čepkelius, bet man gražiausia yra Kamanų aukštapelkė Šiaurės Lietuvoje. Joje yra visko: ežerėlių, klampynių. Tai tarsi miniatiūra.

O Čepkeliai yra milžiniška 11 tūkst. hektarų pelkynų teritorija, kurioje yra daugiau nei 20 ežerų, 80 salų.

Ji dar ir tuo išskirtinė, kad tai yra aukštapelkė, kurios vandenys teka į tris upes. Tai – kupra, maitinama atmosferos kritulių. Pavyzdžiui, Žuvinto rezervatas yra Dovinės upės baseino viduryje, žemumoje, ir Žuvinto ežerą bei pelkę maitinantis vanduo suteka iš aplinkinių laukų.

Aukštapelkės dažniausiai susidaro buvusių ežerų vietoje. Jų krantai apauga nendrynais, viksvynais, ežerai anka, pradeda formuotis paežerinis liūnas, pamažu ima kauptis durpės. Būtent taip ir nutiko rytinėje Čepkelių dalyje. O žemumose, daubose, į kurias iš pelkės suplūsta vanduo, pradeda augti kitokie kiminai, juodalksniai, tad ir durpės susidaro kitokios.

– Žemaičiai savo šlapynių nevadina pelkėmis, užtat turi Reiskių tyrą. Kuo jis skiriasi?

– Tyras, raistas, polymas, plynė, gyvatynas, laikšė – tai pelkės sinonimai. Mes sakome „aukštapelkė“, o žemaičiai tai vadina tyru.

Žemaitija yra prie jūros, ten dažniau lyja. Kur daug drėgmės, ten gerai auga kiminai, todėl centrinėse pelkių dalyse ir durpių klodas storesnis. Einant į tokią pelkę galima pajusti, kad kopiama aukštyn – žemaitiškos aukštapelkės yra gerokai statesnės už esančias kituose regionuose.

– Kodėl pelkės yra svarbios klimato kaitos prevencijai?

– Pelkės yra tarsi kempinės, sugeriančios lietaus vandenį. Jos užima didžiules teritorijas, todėl ir vandenį išgarina po truputį – pristabdo jo apykaitos ratą ir taip apsaugo nuo ekstremalių reiškinių. Be to, pelkės yra amžinos anglies dvideginio saugyklos. Pelkių augalai naudoja šias dujas organinių medžiagų gamybai. Augalai nyksta, tręšta – dujos užkonservuojamos ir lieka akmens anglyse, naftoje, durpėse.

Pelkės gyvybę palaikantis „kraujas“ yra vanduo. Jei ji nusausinama, durpės pradeda skilti, mineralizuojasi ir anglies dvideginis patenka į orą. Deginant durpes ar akmens anglis – taip pat. Blogai yra tai, kad anglies dvideginis atmosferoje sulėtina šilumos pertekliaus išspinduliavimą: Žemė šyla, klimatas keičiasi.

Patį blogiausią poveikį klimatui daro nusausintos pelkės bei pelkių gaisrai. Ir dar tas vadinamasis domino principas, kai viena bėda prišaukia kitą, pavyzdžiui, visas Sibiras bei tundra Kanadoje yra didelė užšalusi pelkė. Kylant temperatūrai, joje tirpsta amžinasis įšalas, kuriame yra metano dujų. Jos taip pat kyla į atmosferą ir „siuva“ Žemei kailinius.

– Žmonės nusausina šlapynes, nes reikia dirbamos žemės. Kad turistams atsivertų gražesni vaizdai, išvalo krūmokšnius iš jūros pakrančių. Ar tai blogai?

– Blogai. Nes šlapynės – tai ir visi seklūs ežerai, visos upių deltos, mangrovės – jūrų ar vandenynų pakrantėse plytinti augalija – tampa labai svarbios gamtinių stichijų atvejais.

Pernai prieš Kalėdas išsiveržus ugnikalniui cunamis kilo Indonezijoje – užliejo palei Sundos sąsiaurį esančius paplūdimius, nuniokojo pastatus, pražudė ir sužalojo šimtus žmonių. Bet jei pakrantėse nebūtų išnaikintos mangrovės – iškirsti augalai ir likviduotos šlapynės, cunamio bangą jos būtų prigesinusios ir žala būtų buvusi daug mažesnė.

– Čepkelių pelkei yra apie 16 tūkst. metų. Ar galima numanyti, kokios pelkės Lietuvoje jauniausios?

– Viskas gamtoje sensta: ir upės, ir ežerai, juose pelkėjimo procesas nuolat vyksta. Tačiau tikrai pelkei su durpynais susiformuoti reikia tūkstantmečių, pavyzdžiui, durpių sluoksnis per metus pastorėja vos milimetru ar dviem.

Tačiau ne šiaip sau visi gamtiniai rezervatai yra įsteigti pelkėse ir apima aplink jas dar po kokį kvartalą miško. Tai yra biologinės įvairovės oazės. Juk net ir nedidelėje šlapynėje, atsiradusioje, tarkim, sugriuvus melioracijos sistemai, ima augti viksvos, kurtis paukščiai – stulgiai, gulbės giesmininkės ir kiti.

– Čepkelių raiste yra pora dešimčių salų. Kuo jos svarbios biologinei įvairovei?

– Jose auga itin seni medžiai. Yra ir tokių, kuriems gerokai per 200 metų. Tai yra vieta, kuri ypač patraukli ereliams – jie čia suka lizdus. Be to, kuo medžiai senesni, tuo jie gamtiniu požiūriu naudingesni. Pačiose pelkėse yra daug senos, negyvos medienos, kuri yra tapusi neregimos gyvūnijos būstu.

Įdomu ir tai, kad pelkėse, nors vandens yra daug, augalai jį taupo. Gailių, švylių lapai yra smulkūs, kad tik nemirtų nuo troškulio vandens statinėje. Pelkėse tvyro vadinamoji fiziologinė sausra, nes jų vanduo yra rūgštus, šaltas ir augalai trokšta.

Užtat žemapelkėse, į kurias vanduo atiteka nuo pakrantės šlaitų, auga plačialapiai, vešlūs augalai.

Pasitaiko, kad ir miškininkai, norėdami, kad pušynas greičiau užaugtų, nusausina pelkes. Tuomet durpės nuslūgsta ir pasidaro duobė. Ir vos tik palyja, pelkė sugeria vandenį kaip kempinė ir prigirdo medžius.

Tačiau ir gamta tvarkosi taip, kaip jai patinka. Maždaug kas dešimtmetį pelkes užklumpa sausringas periodas – vanduo nuslūgsta, vėjo ir paukščių iš miško suneštos pušaičių sėklos sudygsta. Bet ateina lietingas laikas ir pušaitės nuskęsta. Taip tarp pelkių ir jas supančio miško visą laiką vyksta gyvybės apykaita.

– Pelkėje būta ne vieno gaisro. Tai liudija durpių gręžiniai, kuriuose randama ir anglių sluoksnių. Kas juos sukėlė?

– Tai žaibų darbas. Bet tai nėra blogybė, nes pati gamta taip tvarkosi. Aplink Čepkelius yra smėlynai – kopos, kurias įkaitina saulė. Karštas oras kyla, formuojasi audrų debesys ir ima trankytis žaibai. Sakingos pušys – dažnas jų taikinys. Tie gaisrai turi nemenką reikšmę pelkės ir ją supančių šilų biologinei įvairovei. Išdegus medeliams atsiranda plynės – atviros buveinės, reikalingos dirviniams sėjikams, tikučiams, kitiems tilvikiniams paukščiams.

Yra ir senų, nudžiūvusių „sidabrinių“ pušų – išblukintų saulės, lietaus, vėjo. Jos ir nudžiūvusios dar gali stovėti kokį šimtą metų. O kai išvirsta, ateina grybų metas – rudasis puvinys ardo celiuliozę. Tuomet augalai iš jų jau gali pasiimti maisto medžiagų ir gyvybės ratas sukasi toliau: ima augti kerpės, būstą randa vabalai, driežai, paukščiai pasidaro slėptuvių.

Prireikia dar kokio šimtmečio, kol medžiai sutrūnija. Taigi visas medžio gyvybės ciklas gali aprėpti net tris amžius.

Audrė Srėbalienė

lrytas.lt informacija