Mano žvaigždė. Vaclovas Matažinskas

Žvaigždė nukrito, liko šleifas,
Išnyko jis ir vėl tamsu.
Kaip nesustabdomai prabėga laikas,
O juk gyventi taip gražu.

Sako, žvaigždė užgeso ir kažkas išėjo...
Sako, po žvaigždę turime visi.
O gal kažkas net pamatyti jos nespėjo,
Jo metai buvo visiškai trumpi.

Kuri mana žvaigždė? Jei aš žinočiau,
Aš jai neleisčiau niekuomet užgest.
Ir tavo žvaigždę užpūsti niekam neduočiau –
Juk koks gyvenimas man būtų be tavęs?

Į dangų kažkada abu žiūrėjom,
Ieškojome jame savų žvaigždžių.
Kad jos yra abi - su viltimi tikėjom,     
Nors ir dabar dar tuo tikiu...

Tiktai į dangų aš jau nebežiūriu.
Matyt nenoriu mirštančios žvaigždės.
Tegul kiekvienas čia po savo žvaigždę turi,
Tegul tą žvaigždę jis mylės ir ja tikės.

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.