Anūkas. Vaclovas Matažinskas

Štai dviese likome... Vaikai išvyko,

Anūko triukšmo negirdėt.

Mažiukas piešinį, matai, paliko.

Kai piešė, liepė mums sėdėt...

Tave jis nupiešė su kaspinėliais

Tarsi jaunystėj raudonais.

Ir tais lapelio formos auskarėliais,

Ausyse tavo įsegtais.

Jo piešiny tu kaip jaunystėje –

Nėra raukšlių, žilų plaukų.

Na, o mane taip, kaip vaikystėje,

Su įmantriu mediniu laiveliu.

Tylu dabar namuose, likom dviese,

Nors mums ir dviems nenuobodu:

Žiūrėk, naktis rankas jau tiesia...

Gal eisime miegot abu?

Gerai, kada vaikai aplanko,

Pasidžiaugiam mes anūku.

Jis ima mus abu už rankų

Ir vedas rinkti obuolių.

Arba, žiūrėk, močiutę šaukia:

"Man blynų ar gali iškept?"

Ir greitai jau prie stalo laukia

Su šaukšteliu ir šakute.

Ant blyno tepa uogienės braškių

Ir užgeria pienu šiltu...

Ant staltiesės jis daug pritaško,

Bet mums žiūrėt į jį smagu.

Ir ką darysi – juk anūkas.

Jis sako – mylimiausias aš esu...

Na, ką gi, motin, einam gulti,

Lauksim savaitgalį kitų...

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.