Lemtis. Vaclovas Matažinskas

Tavo rankos sušalo, mažyte.
Duok sušildysiu savo delnais.
Ateini pas mane tu kas rytą,
Išeini tiktai vakarais.

Be tavęs man vienam būtų liūdna.
Įpratau, aš jau laukiu tavęs...
Aš myliu tavo nuostabų būdą
Niekuomet negailėti manęs.

Negailėk, nes turiu pats išmokti
Aš iš naujo vaikščiot, kalbėt.
Tu sakei, kad galėsiu net šokti,
Tiktai reikia mokėti kentėt.

Jau du metai slaugai mane, dėkui...
Per tą laiką tave pamilau,
Tačiau tau nesakau aš nieko –
Juk nevertas tos meilės, žinau.

Jau išmokau rašiklį laikyti,
Kartai šį bei tą parašau.
Aš matau, tau linksma matyti,
Kaip ištarti aš žodį bandau.

Jau ir kojos po truputį lankstos,
Ir jaučiu aš pirštų galus.
Man pavydas, matau vaikai laksto,
Tu sakai, pakentėk visko bus.
 
Bus skausmų ir ašarų, juoko,
Greitai žengsi pirmuosius žingsnius.
Juk gyvenimas visko išmoko,
Reikia stengtis, esi juk stiprus.
 
Aš gal spjaučiau ir likčiau gulėti,
Kartais jėgos palieka mane
Bet tave pamilau, negaliu netikėti,
Negaliu aš įskaudint tavęs.

Dėl tavęs aš kabinsiuos už oro,
Dėl tavęs aš kentėsiu skausmus.
Rasiu aš savyje šito noro
Vėl gyventi, būt sveikas žmogus.

Man viltis vis rusena krūtinėj,
Kada žengsiu pirmus aš žingsnius.
Mums diena ta gal bus paskutinė,
Štai tuomet aš atversiu jausmus. 

O dabar aš tylėsiu, kentėsiu
Skausmą kūno ir skausmą širdies
Ir Lemties gerumu tikėsiu –
Neprarasiu pasveikti vilties.

Iš Vaclovo Matažinsko knygos "Apie viską iš širdies...", 2017 m. Autoriaus knygą platina pats autorius: Vaclovas Matažinskas.