Pasakė, ką būtina žinoti, norint maitinti šunį vien žalia mėsa ir kokių produktų racione iš viso turėtų nebūti

Nemaža dalimi šuns ilgaamžiškumas ir savijauta priklauso nuo pašaro, kurį jam išrenka šeimininkas. Ką reikia žinoti apie augintinių mitybą – kada tinka sausas maistas, o kada geriau duoti žalią mėsą? Ar galima kartais palepinti maistu nuo stalo? Kas išduoda, kad jūsų augintiniui būtina pakeisti mitybą?

„Žinių radijo“ laidoje „Augintinių studija“ šiuos klausimus aptarė ir mintimis pasidalino bendrovės „Kaivana“ direktorius Algirdas Gelžinis.

– Pastebėjau, kad žmonės, kurie laiko šunis juos šeria sausu maistu, žalia mėsa (vadinama „raw“ mityba) arba košėmis. Visi sako, kad jų pasirinkimas tinkamiausias. O kaip yra iš tikrųjų? Kas geriau pačiam gyvūnui?

– Visada galima sutikti su žmonėmis, kurie sako, kad jų pasirinktas gyvūnų mitybos modelis yra geriausias, nes jei jie mano, kad tas gyvūnas atrodo puikiai, gerai jaučiasi, yra geros kondicijos, fizinės formos – reiškia viskas yra gerai.

Iš mūsų klinikos pavyzdžių: per metus apsilanko maždaug 12 tūkst. pacientų. Mes turime praktiką, kad rašydami ligos anamnezę iš pradžių padarome lengvą apklausą apie gyvūno gyvenimą ir paklausiame paprastų dalykų: kaip gyvūnas yra maitinamas, kaip jis gyvena, ar jis yra labiau fiziškai aktyvus ar mažiau ir po to aprašome visą jo išvaizdą.

Surinkome pakankamai gerą duomenų bazę, kad galime pasakyti, jog apie trečdalis šunų Lietuvoje vis dar maitinami košėmis, verdami kažkokie nuovirai. Dar trečdalis žmonių puikiai žino, kad šeria „brendiniu“ maistu, puikiai žino jo pavadinimą. (Likęs – aut. past.) trečdalis žmonių sako, kad pavadinimo neatsimena.

Dažniausiai tokius žmones mes apibūdiname kabutėse „neatsimenu pavadinimo“. Tai reiškia, kad turbūt žmogus perka kažkur bet kokį ir jam yra visiškai nesvarbu. Aišku viskas susiveda į kainą. Toks mūsų „matymas“ ir pasiskirstymas.

– Darote apklausą, tiriate – ar galite daryti prielaidą, kurie gyvūnai yra sveikesni ir kurie geriau jaučiasi, kokį maistą namuose valgydami?

– Žiūrint į gamtą, kaip ir turėtume žiūrėti, iš kur atėjo šuo? Šuo yra, dabar daugiausiai kalba mokslininkai, vilko artimiausias giminaitis, gal dar šakalų kažkurių atmainų. Taip pat pažymima, kad vilkas su šunimi vis dar dar gali kartu turėti bendrų palikuonių. Tai reiškia, kad jų genetinis paveldas yra labai panašus.

Vilko racione didžiąją dalį sudaro mėsa, nesvarbu ar tai būtu smulkūs graužikai – kiškis ar dar kažkas, o kur dideli miškai – ir stambūs kanopiniai. Mėsa yra pagrindinis patiekalas ir tas pats turėtų būti šunų mityboje.

Kas blogiausia šunų mityboje, ką visi veterinarai patvirtins – tai yra grūdinės kultūros, nes jos yra visiškai netinkamos. Tai dar kitaip vadinami greitieji angliavandeniai, kurie papuolę į skrandį labai greitai pakelia cukraus kiekį, dėl to labai daug gyvūnų serga diabetu.

Kas labai blogai – javai ir panašūs produktai. Visa kita yra mažiau blogai. Pati teisingiausia mityba yra pagal gamtą – mėsa ir jos subproduktai, vaisiai, daržovės – tie dalykai, kurie iš principo randami miške ir jais maitinasi vilkas.

– Tie, kas šunis maitina žalia mėsa – tarp šeimininkų populiarėja toks būdas– sako, kad kailis blizga, ant dantų nesikaupia akmenų ir nėra blogo kvapo iš burnos. Kokius niuansus turi žinoti auginantys gyvūnus, jei nori pradėti maitinti „raw“ maitinimo principu?

– Būna klientai, kurie ateina ir mes pasiūlome pirkti kažkokį produktą – sausą maistą, konservuotą, ir kai žmogus pamato kainą, jis sako, kad „už tą kainą galėčiau nupirkti jautienos nugarinės ir visa laiką ja maitinti šunį“. Bet mes sakom, kad tai visiškai yra netiesa, nes jei Jūs maitinsite vien tik jautienos nugarine, tai gyvūnui labai greitai pritrūks labai daug medžiagų.

Reikia suprasti, kad turi būti prisotinta labai daug medžiagų: tiek vaisių, tiek daržovių, tiek tirpios ir netirpios ląstelienos, (svarbu – aut. past.) mėsos kiekis, subproduktų kiekis. Pavyzdžiui, tam tikros medžiagos yra kepenyse, žarnyne, pačiame skrandyje.

Jei kalbame apie grobį, tai kai kurie gamintojai, kurie gamina sausą maistą, turi net tokį terminą „viso grobio“ principas. Pavyzdžiui, jautį ar kažką sumalame visą ir tuo šuo yra maitinamas. Tai reiškia, kad visos medžiagos yra tam tikromis proporcijomis ir tai (apskaičiuoti – aut. past.) yra labai sudėtinga.

Norint maitinti „raw“ mityba reikia labai daug išmanyti ir į tai žiūrėti rimtai. Labai sudėtinga, nes šunys negali mums pasakyti, ko jiems norėtųsi, kokių medžiagų jiems trūksta: mineralų ar vitaminų. Tiesiog eina laikas, pamatome, kad kailis darosi negražus, visa laiką ašaroja akys ir dar kažkokie kiti simptomai, kurie rodo, kad šuniui kažko trūksta, yra per daug ar yra alergija.

– Jei žmogus nusprendžia maitinti sausu maistu – ką reikia žinoti? Kaip išrinkti, kad šuniui užtektų visų reikalingų medžiagų, vitaminų?

– Reikia mokėti skaityti etiketes. Kalbant apie sausą šunų maistą, ES yra tokia tvarka, kad visi gyvūnų maisto ingredientai turi būti surašyti nuo gausiausio iki mažiausio (kiekio – aut. past.). Kai kurie gamintojai viską rašo konkrečiai, kai kurie – turi teisę konkrečiai nerašyti, jie surašo tik eilės tvarka.

Jei pirmi keli ingredientai yra mėsa ir mėsos produktai, galima sakyti, kad maistas tikrai geras. Jei jame nėra grūdų, jis yra begrūdis, visi tie dalykai reiškia, kad maistas yra kokybiškas ir turėtų tikti Jūsų augintiniui. Bet yra vienas „bet“ – maždaug trečdalis visų augintinių mūsų praktikoje turi įvairių susirgimų, įgimtų nukrypimų ir dažnai jiems būtina speciali mityba. Galbūt gyvūnas yra alergiškas, ir nors maistas yra sausas, bet jame turėtų būti tik vienos rūšies baltymas, vienos rūšies mėsa. Negali, pavyzdžiui, būti sumaišyta iš kelių rūšių. Tad šioje vietoje reikėtų labai daug tartis su veterinarijos gydytojais ir iš jų galima būtų daug ką sužinoti.

– Sauso maisto kainos yra labai skirtingos: nuo pigiausio iki brangiausio. Ar teisinga prielaida, kad jei sausas maistas kainuoja nedaug, tai vadinasi jis bus prastas?

– Labai priklauso nuo gyvūno. Kaip ir su žmogumi: yra gyvūnų, kurie, aš vadinu, gali „virškinti geležį“ – čia perkeltine prasme. Reiškia, kad jie turi labai gerą virškinimo sistemą ir virškinimo sistema iš maisto, kad ir pigaus, sugeba „pasiimti“ viską, ką reikia. Gyvūnas puikiai jaučiasi gaudamas ir pigesnį maistą.

O kitas, turėdamas prastą virškinimo sistemą, gali gauti labai gerą maitą, bet jo skrandis nesugeba iš to maisto „pasiimti“ kai kurių medžiagų, arba pasisavina tik tam tikrą kiekį – kokių 30 ar 40 proc.

Aš, pavyzdžiui, rinkčiausi kiek leidžia finansai iškart pirkti geresnį maistą arba tiesiog rinktis geresnį mitybos būdą, nei kad imti ir pirkti pigiausius produktus.

PLAČIAU ČIA

lrytas.lt informacija