Nemėgstate rinkti šuns plaukų? Šių 14 veislių šunys beveik nesišeria

Laikytumėte šunį, bet nenorite visur skraidančių ir viską aplimpančių šuns plaukų? Šeriasi visi šunys, tačiau vieni šeriasi gausiai, kiti – labai mažai ar beveik nesišeria. Kaip rašoma svetainėje theprucepets.com, mažiau šeriasi mažų šunų veislės, tačiau šiomis savybėmis pasižymi ir kai kurie vidutinio dydžio bei dideli šunys. Gyvūno šėrimosi intensyvumas priklauso nuo plauko folikulo tipo. Šuns plauko folikulo tipas lemia kailio tekstūrą ir plauko augimo tempą (taigi ir šėrimosi intensyvumą). Daugumos mažai besišeriančių šunų kailis – ilgalaikis. Šie šunys šeriasi nedaug, tačiau jų kailis reikalauja intensyvios priežiūros.

Afganų kurtai

Afganų kurtai – ypatinga „šukuosena“ išsiskiriantys šunys. Vis dėlto, nepaisant kilnios aristokratiškos išvaizdos, šie šunys turi ir žaismingąją pusę. Šios veislės atstovai pasižymi ypatingu prieraišumu prie savo globėjų. Afganų kurtams anaiptol netrūksta energijos, todėl svarbu jiems sudaryti sąlygas reguliariai prasimankštinti. Ilgus, besiplaikstančius afganų kurtų plaukus būtina kruopščiai prižiūrėti. Juos šukuoti reikia kasdien. Šuns kailis plaunamas šampūnu; jei reikia, rekomenduojama naudoti ir kondicionierių. Kad rūpesčių dėl priežiūros būtų kuo mažiau, kai kurie šios veislės šunų šeimininkai savo augintinių garbanas gerokai patrumpina. 

Bedlingtono terjerai

Tai, kad šios veislės šunys savo išvaizda labai panašūs į ėriukus, puikiai atspindi švelnią jų prigimtį. Šie vidutinio dydžio šunys – ištikimi ir žavūs, tačiau meilę savo šeimininkui jie gali reikšti kiek per impulsyviai kitų žmonių atžvilgiu. Nederėtų pamiršti, jog tai vis dėlto terjeras – energijos užtaisas, todėl jam privalu leisti reguliariai išsikrauti. Bedlingtono terjerai turi ir šiurkštų plauką, ir švelnų poplaukį. Nors šie šunys beveik nesišeria, plaukai auga palyginti greitai, taigi juos reikia dažnokai pakirpti. Kad nesusidarytų kaltūnai ar veltūnai, šiuos šunis reikėtų šukuoti bent du kartus per savaitę.

Garbanotieji bišonai

Garbanotasis bišonas – linksmas, žaismingas, visada gera nuotaika trykštantis gyvūnas. Jam praktiškai kiekvienas yra draugas ir bičiulis. Vis dėlto nuolat glėbyje jo laikyti neteks – jis mieliau aplink jus trypčios ir šokinės, negu leisis ištisai minkomas. Garbanotuosius bišonus reikia reguliariai kirpti. Nesvarbu, ar tai darysite patys, ar pavesite šią užduotį specialistams, procedūrą reikės kartoti maždaug kas keturias–šešias savaites. Įprastai bišonai šukuojami kelis kartus per savaitę, tačiau nieko bloga tikrai neatsitiks, jei tai darysite kasdien.

Bostono terjerai

Bostono terjeras – nors ir nedidelis, „kompaktiškas“, tačiau tvirto sudėjimo šuo. Šios veislės šunys trykšta energija ir paprastai yra gero būdo, todėl jie – puikūs kompanionai visų charakterio tipų žmonėms. Jiems būtina reguliariai išsilakstyti, tačiau persistengti, ypač – jei lauke karšta, nereikėtų. Trumpas ir glotnus Bostono terjero kailis beveik nesišeria. Apskritai šių šunų šėrimasis sunkiai pastebimas, nepaisant, kad dukart per metus tai vis dėlto vyksta. Kartą per savaitę trumpaplaukiams šunims skirtu šepečiu ar specialia pirštine šukuojamas Bostono terjeras šersis dar mažiau.

Briarai

Briarai – ganėtinai stambūs ir dideli šunys, priskiriami ganytojų kategorijai. Jie ištikimi, protingi ir atletiški. Kaip daugumai ganytojų, taip ir briarams, kad būtų sveiki ir geros nuotaikos, reikalinga intensyvi protinė ir fizinė veikla. Jie labai prieraišūs, puikūs sargai. Ilgą briarų kailį reikia prižiūrėti kasdien: gerai iššukuoti, kad poplaukyje nebeliktų išritusių plaukų, – kitaip kailis velsis. Kad nekristų ant akių, viršugalvio plaukus šiems šunims galima patrumpinti.

Dendžio Dinmonto terjerai

Šie nedidukai šunys savo išvaizda labai įsimintini: jie turi iš pažiūros išskirtinai didelę galvą. Kartu jie – tikros asmenybės: nepriklausomi ir sumanūs. Šie šunys pakankamai energingi, tačiau ne iš tų, kurie siaučia be perstojo. Dendžio Dinmonto terjero kailis praktiškai nesišeria, tačiau speciali priežiūra jam – būtina. Žirklėmis ar mašinėle „šukuoseną“ jam teks trumpinti maždaug dukart per metus. Kad kailiukas nevirstų kaltūnu, šukuoti šios veislės augintinį reikia kasdien.

Keribluterjerai

Keribluterjerai – vidutinio dydžio šunys, ypatingi tuo, kad jų kailis yra melsvo atspalvio. Jie draugiški ir protingi, puikiai jaučiasi ir pritampa praktiškai kiekvienuose namuose. Vis dėlto šie šunys buvo išvesti tam, kad sunkiai dirbtų, todėl jiems reikia parūpinti veiklos. Tai reiškia, juos reikia užimti tiek emociškai, tiek fiziškai. Keribluterjerai – prieraišūs ir šeimininkams atsidavę šunys. Keribluterjerų kailis – tankus ir garbanotas. Juos šukuoti rekomenduojama kartą ar du per savaitę. Kirpti keribluterjerus reikia kas šešias–aštuonias savaites.

Lasos apsai

Lasos apsas – nedidukas šunelis įspūdingu kailiu. Teigiama, kad šie šunys kadaise saugojo Tibeto rūmus ir šventyklas. Šios veislės šunys nėra itin draugiški svetimiems žmonėms, tačiau saviems jie – meilūs ir ištikimi. Lasos apsai ganėtinai energingi, taigi vien įprastų kasdienių pasivaikščiojimų jų energijai išlieti neužteks. Lasos apsai – ilgaplaukiai. Vieniems šeimininkams tai patinka, kiti – reguliariai savo augintinius apkerpa. Ilgus plaukus reikia šukuoti kelis kartus per savaitę ir reguliariai plauti; trumpus pakanka per savaitę prašukuoti kartą ar du. 

Maltos bolonės

Maltos bolonė iš pažiūros – tipiškas „rankinukas“. Šis žaisliuką primenantis šunelis – ir pats be galo žaismingas ir mielas. Vis dėlto išvaizda gali būti apgaulinga: šios veislės šunys – narsūs ir ištvermingi. Energijos jiems netrūksta, tačiau pernelyg daug jų gainioti irgi nereikia. Baltas Maltos bolonės kailiukas – švelnus ir purus. Šukuoti šios veislės šunis būtina kasdien. Kai kurie šeimininkai juos kerpa trumpai, tačiau net ir trumpo plauko augintinį būtina šukuoti kartą arba du per savaitę.

Pudeliai

Pudeliai skirstomi į tris grupes: standartinius (sveria 20–30 kg), nykštukinius (4,5–7 kg) ( ir žaislinius (2–3 kg). Visų rūšių pudeliai laikomi itin protingais šunimis ir yra puikūs atletai. Jie lengvai pasiduoda dresūrai, yra klusnūs ir gero būdo. Kad jaustųsi žvalūs ir būtų sveiki, jiems būtina pastoviai mankštintis. Pudelių kailis garbanojasi, todėl, norint išlaikyti jį sveiką ir žvilgantį, reikia kruopščiai puoselėti. Jei pasirenkama plauką išlaikyti ilgą, jį reikia kasdien gerai iššukuoti nuo pat šaknų, kad nesiveltų. Daugelis pudelių šeimininkų savo augintinius kerpa trumpai, tačiau net ir trumpai kirptas kailis reikalauja priežiūros: šukuoti pakaks kartą per savaitę, o kas keturias–šešias savaites šunį reikės maudyti ir kirpti.

Šnauceriai

Šnauceriai skirstomi į tris grupes: nykštukinius (sveria 5–9 kg), standartinius (13,5–23 kg) ir didžiuosius (27–38 kg). Nors kiekvienos iš šių grupių šunys priskiriami skirtingoms veislėms, daugelis savybių yra bendros jiems visiems. Šnauceriai pasižymi budrumu, yra protingi ir bebaimiai. Kad galėtų džiaugtis gyvenimu ir būtų sveiki, jiems būtina kasdien treniruotis. Visų šnaucerių veislių atstovų kailis panašus. Visi jie turi švelnų poplaukį ir banguotą plauką, kuris yra ganėtinai atsparus purvui ir kitokiems nešvarumams. Viršutinį šnaucerių kailio sluoksnį rekomenduojama „šukuoti“ tiesiog perbraukiant ranka. Nežinantiems, kaip tinkamai prižiūrėti šnaucerių kailį – jį taisyklingai šukuoti, valyti ir trumpinti, – patariama kreiptis į šios srities profesionalus, tačiau kad šuns kailis būtų sveikas ir gražus ne tik po vizito į kirpyklą, šukuoti jį reikia kasdien.

Ši cu

Ši cu veislės šunys – imperatoriškojo dvaro gyventojai. Taigi ir iki šiol jie geriausiai jaučiasi gyvendami šiltuose saugiuose namuose, ant sofutės. Ši cu – tikrų tikriausia namų dekoracija. Ir nors šios veislės šunys mėgsta ir padraugauti, ir pažaisti, laimingiausi jie būna tada, kai gali netrukdomi ilsėtis savo šeimininko glėbyje. Ilgas, prašmatnus gerai prižiūrimo ši cu kailis negali nepatraukti akies. Tačiau norint pasiekti tokį rezultatą, teks gerokai pasistengti: kasdien kruopščiai šukuoti ir net formuoti šukuoseną (patikėkite – išmokti viršugalvyje surišti tobulai atrodantį kuoduką nėra paprasta). Kad būtų lengviau prižiūrėti kailiuką, kai kurie šių šunų savininkai savo augintinius kerpa – vieni visai trumpai, kiti palieka ilgesnį plauką. Trumpiau kirptą plauką pakanka šukuoti dukart per savaitę. Priklausomai nuo pageidaujamo garbanų ilgio, lankytis pas kirpėją reiktų maždaug kas mėnesį ar du.

Šiurkščiaplaukiai foksterjerai

Šios veislės šunys – nedidukai, bet tvirto, atletiško sudėjimo. Jie narsūs, mėgstantys kompaniją. Šiai veislei, kaip ir visiems terjerams, būdingas ir gana sunkiai palaužiamas užsispyrimas, todėl šios veislės šunis būtina atkakliai dresuoti. Šiurkščiaplaukis foksterjeras – labai tinkamas pasirinkimas aktyviai gyvenantiems, pajudėti mėgstantiems žmonėms. Šiurkščiaplaukių foksterjerų kailis, žinoma, šiurkštus ir, kaip ir kone visų terjerų, linkęs banguotis. Šeriasi šios veislės šunys – labai mažai. Kai kurie šeimininkai šiuos šunis reguliariai apkerpa žirklėmis, kiti renkasi mašinėlę. Tačiau kad ir kokį priežiūros būdą pasirinktumėte jūs, šukuoti šunį kartą ar du per savaitę vis tiek reikės.

Jorkšyro terjerai

Jorkšyro terjerai – visai mažučiai dekoratyviniai šuneliai. Dažnai juos galime matyti nešiojamus pažastyje ar rankinėje. Šios veislės šunys sveria iki 3,5 kilogramo ir yra vieni mažiausių ir, tiesą sakant, populiariausių šunų. Vis dėlto, nepaisant mažumo, Jorkšyro terjerai – bebaimiai, narsūs gyvūnai. Jiems netrūksta energijos, todėl svarbu sudaryti jiems sąlygas išsisiausti. Jorkšyro terjerai – anaiptol ne fotelio puošmena. Ilgas šilkinis Jorkšyro terjero kailiukas šiek tiek primena žmogaus plaukus. Šie šunys beveik nesišeria, tačiau, kad kailis nesiveltų, jį reikia šukuoti kasdien. Daugelis šios veislės šunų šeimininkų renkasi savo augintinius kirpti trumpai, kad būtų lengviau prižiūrėti. Tokiu atveju šukuoti pakanka kartą per savaitę, o apsilankymus grožio salone reikėtų planuoti kas maždaug pusantro ar du mėnesius.