Nuotraukos autorius: V.Ščiavinsko nuotr.

Pakeliui į taromatus – ir stipriųjų gėrimų buteliai

Milijardas vienkartinių pakuočių – tiek plastiko, stiklo bei skardinės taros per dvejus metus buvo surinkta ir perdirbta veikiant užstato sistemai, kuri pateisino ir kūrėjų, ir gyventojų lūkesčius. Apklausos rodo, kad gyventojai visiškai neįžvelgia užstato sistemos ydų. Priešingai, šiuo metu net 97 proc. Lietuvos žmonių mano, kad ji yra reikalinga, ir net labai.

„Sėkmė – tai ne tik mūsų, bet ir gyventojų, kurie neša tarą, parduotuvių, kurių darbuotojai prižiūri taromatus, gėrimų gamintojų bei importuotojų, kurie finansuoja sistemą, nuopelnas. Tai yra bendras gyventojų ir verslo darbų rezultatas“, – sakė pelno nesiekiančios viešosios įstaigos „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) direktorius Gintaras Varnas.

Pokalbis su juo – apie tai, kas nulėmė 2016-ųjų pradžioje pradėjusios veikti užstato sistemos sėkmę ir kokių verta laukti jos pokyčių.

– Prieš dvejus metus, kai pradėjo veikti užstato sistema, žmonės ne iš karto įsidrąsino sunešti į taromatus sukauptą tarą. Būgštavo, kad nemokės jais naudotis. Bet nors kartą pabandę liovėsi pakuotes gabenti į atliekų rūšiavimo konteinerius. Kaip buvo apskaičiuota, kiek taros pavyks surinkti per užstato sistemą?– „Lietuvos rytas“ paklausė G.Varno.

– Rengdamiesi įdiegti sistemą skaičiavome, kokią dalį gėrimų taros, išleistos į rinką, suneš žmonės. Planavome, kad pirmaisiais metais užstato sistema surinks apie 64 proc. pakuočių. O jų buvo surinkta gerokai daugiau – 74 proc. Planuodami rėmėmės kitų šalių patirtimi. Estijoje užstato sistema veikia nuo 2006-ųjų, ir jie pirmaisiais metais tebuvo surinkę 40 proc. pakuočių. Švedijoje bei Danijoje startas prasidėjo nuo 50–55 proc. Mes iškėlėme ambicingą tikslą pirmaisiais metais pranokti šias šalis, bet tai, kas įvyko, viršijo net ir geriausius lūkesčius. Pernai, jau turėdami patirties, apskaičiavome, kad per užstato sistemą grįš apie 91 proc. taros. Ir nesuklydome – jos buvo surinkta 92 proc. Be to, ir įmokų tarifus gamintojams pavyko gana tiksliai apskaičiuoti, nebereikėjo jų keisti.

– Žmonėms įtiko užstato sistema. O ją prižiūrintiems prekybininkams? Ar jiems nekyla sunkumų?

– Reikšmingesnių problemų nebuvo. Kol kas nepastebėjome, kad reikėtų ką nors keisti. Užstato sistemą kūrėme išsiaiškinę, kokių sunkumų kilo kitoms ją įsidiegusioms šalims ir kaip tos kliūtys buvo įveiktos. Mums teliko perimti jų gerąją patirtį. Gyventojų apklausos liudija, kad ir taromatų yra pakankamai, o ir juos parinkome technologiškai pačius pažangiausius.

– Ar yra požymių, kad užstato sistema paskatino žmones rūšiuoti – neišmesti taros į buitinių atliekų konteinerius?

– Bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa liudija, kad gyventojus užstato sistema privertė susimąstyti. Dešimties centų užstatas, kurį jie atsiima, tapo postūmiu siekti svarbesnio tikslo – švarios aplinkos. Tai matydami žmonės stropiau ėmė rūšiuoti ir kitas pakuotes. Taigi sistema padidino gyventojų jautrumą aplinkosaugai. Net 93 proc. apklausos dalyvių patvirtino, kad dalyvavimas užstato sistemoje juos paskatino atsakingiau žiūrėti į visų atliekų rūšiavimą.

– Užstato sistemai administruoti reikia lėšų. Juk tenka ir prekybininkams sumokėti už taromatų priežiūrą, ir elektros energija kainuoja, ir apsauga, ir logistika. Iš kur tam gaunama pinigų?

– Yra trys pajamų šaltiniai. Vienas jų – tai lėšos už parduotas žaliavas: stiklą, PET butelius ir aliuminio skardines. Surenkamos pakuotės yra švarios ir labai gerai surūšiuotos – tai padaro taromatas. Taigi turime daug ir geros kokybės žaliavų, dėl kurių konkuruoja didžiausi pasaulio perdirbėjai. Todėl, pardavę antrines žaliavas, už jas gauname ir didžiausią kainą. Šios lėšos sudaro apie 30 proc. visų pajamų. Apie 7–8 proc. pakuočių į sistemą nebesugrįžta. Jos tiesiog neatnešamos. Už jas sumokėtas užstatas sudaro apie 20 proc. USAD pajamų. Likę 50 proc. – tai gėrimų gamintojų ir importuotojų mokama subsidija. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, veikia gamintojų atsakomybės principas – jie privalo tinkamai tvarkyti pakuotes. Tad sistemos išlaikymas valstybei nekainuoja nė cento. Pelno iš to negauna ir USAD – esame pelno nesiekianti įstaiga.

– Kur ir kokios įmonės perdirba gėrimų pakuotes?

– Aliuminio skardines superka didžiausias pasaulyje perdirbėjas „Novelis“. Lietuvoje jis perka pakuotes tik iš mūsų, o perdirbtos Vokietijoje jos vėl tampa gėrimams skirtomis skardinėmis. Stikliniai buteliai perdirbami Lietuvoje: skaidraus stiklo – „Panevėžio stikle“, rudi ir žali – „Kauno stikle“. Tai ekologiškas sprendimas, nes iš perdirbto stiklo vėl pagaminami buteliai. Pas mus patenka tik vienkartiniai stikliniai buteliai, kurie sudaro nedidelę dalį visų užstatinių pakuočių (5 proc.). Daugkartiniai stiklo buteliai keliauja ne pas mus, o grįžta gamintojams. Surinkta plastikinė PET tara gabenama ir perdirbama Rumunijoje.

– Ar šiais metais keitėsi tarifai, pagal kuriuos įmonės moka įmokas USAD?

– Taip, nuo šių metų pradžios įmonėms įsigaliojo nauji tarifai. Nors šiais metais planuojama surinkti didesnius vienkartinių pakuočių kiekius, tarifai gamintojams vidutiniškai sumažėjo 2 proc. Dabar gamintojai bei importuotojai už kiekvienos aliuminio skardinės sutvarkymą moka 0,4 ct mažiau (1,1 ct vietoj 1,5 ct), geležinės skardinės – 0,1 ct mažiau (2,9 ct vietoj 3 ct). Plastikinių pakuočių tarifas liko toks pat – 3 ct už pakuotę. Stiklinių butelių, kurie sudaro mažiau nei 5 proc. visų mūsų tvarkomų pakuočių, sutvarkymo tarifas padidėjo 2,5 ct – iki 4 ct už butelį.

– Ar tarifų pokyčiai turės įtakos gėrimų kainoms?

– Žinoma, tarifai yra gėrimų savikainos dalis. Negalėčiau komentuoti, kas lemia kiekvieno gamintojo produkcijos kainos pokytį parduotuvės lentynoje. Tačiau, kaip matote, tarifų pokytis už tvarkomą tarą yra nežymus, o kai kuriais atvejais jis net ir mažėja.

– Galbūt jau paaiškėjo, ar stipriųjų alkoholinių gėrimų tara papildys užstato sistemą?

– Šiuo metu yra užregistruoti tai numatantys teisės aktų pakeitimai. Mūsų žiniomis, Vyriausybė ir Aplinkos ministerija ketina samdyti ekspertus, kurie įvertins, kokią įtaką tai padarytų aplinkosaugai, konteinerinei „varpelių“ ir pačiai užstato sistemai ir kiek tai kainuotų. Gavę tyrimo išvadas politikai galės priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

– Anksčiau daug stiklo taros atsidurdavo atliekoms rūšiuoti skirtuose konteineriuose – „varpeliuose“. Dabar jau galima palyginti, kuri sistema turi daugiau pranašumų – konteinerinė ar užstato. Koks rezultatas?

– Vis dar netrūksta kalbų, kad užstato sistemos sąnaudos yra didelės ir net didesnės už konteinerinės sistemos išlaikymą. Tačiau nevertinama nauda mūsų aplinkai. Nekyla abejonių, kad užstato sistema yra kur kas efektyvesnė, nes surenkamos faktiškai visos pakuotės. Iki užstato sistemos starto buvo sutvarkoma vos 20–30 proc. taros, todėl logiška, kad keliskart didesniam pakuočių kiekiui sutvarkyti reikia didesnių sąnaudų. Suprantama, jei užstato sistemoje būtų sutvarkoma tik trečdalis pakuočių, tokia sistema būtų pigesnė nei konteinerinė rūšiavimo sistema. Ir atvirkščiai – jei konteinerinėje sistemoje būtų surenkama 90 proc. pakuočių, tokia sistema būtų brangesnė nei dabartinė užstato sistema. Manau, neverta lyginti sistemos, kuri nėra itin veiksminga, su ta, kuri padeda sutvarkyti kone visą tarą. Kuri iš jų geresnė? Tai laisvas nuspręsti kiekvienas, tik prieš tai reikia atsakyti į paprastą klausimą – ar švari ir neužteršta aplinka man yra svarbus dalykas?

Audrė Srėbalienė

lrytas.lt informacija