Nuotraukos autorius: I.Vainalavičiūtė

Miško gėrybėmis šalia kelio prekiaujantys dzūkai – apie juodą darbą ir miestiečių elgesį

„Šie grybai kainuoja šešis eurus, bet atiduosiu už penkis, kad jums grybauti nereikėtų“, – paslaugiai stiklainį voveraičių siūlo prekybininkė prie jos automobiliu stabtelėjusiai moteriai. Išgirdusi kainą, potenciali pirkėja ima piktintis, kad tai plėšikavimas ir supirktuvėje grybai dvigubai pigesni, tad tokių pinigų už voveraites ji nemokėsianti.

„Kiekvienai prekei savas pirkėjas“, – palinguoja galva jauna po dideliu skėčiu pakelėje prekybvietę įsirengusi dzūkė ir jau netrukus tos pačios voveraitės nedideliame maišelyje išvažiuoja į Vilnių – jas nupirko jauna pora, kuri dėl kainos net nesiderėjo.

Po ilgojo savaitgalio į sostinę skubantys vilniečiai dažnai parsiveža ne tik puikių įspūdžių iš gražiausių Lietuvos kampelių, bet ir pakeliui įsigytų miško gėrybių. Itin daug prekeivių uogomis ir grybais galima pamatyti kelio Vilnius-Druskininkai atkarpoje ties Naujųjų Valkininkų gyvenviete.

Prekyba čia virte verda. Prekeivių gausu ir mažame turgelyje, ir abiejose kelio pusėse miško pakraščiuose. Miške surinktas gėrybes – mėlynes, žemuoges ir voveraites išsidėlioję ant prekystalių, mažų pastatomų stalių ar automobilių kapotų dzūkai nekantraudami laukia į namus mieste skubančių pirkėjų, kurių po ilgojo savaitgalio šiuo keliu vyksta labai daug.

Žaliame automobilyje – energinga senjorė

Pravažiavus Senąją Varėną sunku nepastebėti šalikelėje stovinčio ne pirmos jaunystės žalio automobilio ir šalia jo inteligentiškos senjorės – Eleonoros Valentukevičienės. Dailiai siuvinėta balta palaidine ir draugiška šypsena pasipuošusi moteris noriai sutiko papasakoti apie prekybą miško gėrybėmis kelyje, kuria pati užsiima jau ne vienerius metus.

Varėniškė sakė, kad šiemet miškai dzūkams nėra labai dosnūs: „Mėlynės žydėjo labai gražiai, bet sausra padarė savo. Šiandien turėjau aštuonis litrus mėlynių ir visas pardaviau labai greitai“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad liko parduoti tik pora litrų voveraičių.

Už litrą mėlynių dzūkė tądien prašė šešių eurų, tiesa, būna tokių, kurie mano, kad litrą uogų ar grybų kelyje galima įsigyti pusvelčiui. „Būna, kad žmonės atkakliai derasi, bet juk pririnkti uogų nėra lengva. Man greitai paskausta nugarą... Viena moteris neseniai piktinosi ir sakė, kad „jūs čia dedat kaip vaistinėje“... Sakiau jai, kad nereikia piktintis, juk ji gali pati nuvažiuoti į mišką, prisirinkti uogų ar grybų – tada tikrai supras, kiek tam reikia laiko ir jėgų“, – teigė. E. Valentukevičienė.

Pašnekovė atviravo, kad sėkmingą dieną pavyksta uždirbti penkiasdešimt ir daugiau eurų: „Ir šiandien esu patenkinta, užsidirbau 30 eurų. Teko išeiti į priešlaikinę pensiją, tad papildomi pinigai tikrai praverčia. Turiu keturis anūkus, tai taupau jiems“, – šyptelėjo moteris ir pridūrė, kad jai smagu ir pabendrauti su po savaitgalio atgal į miestą skubančiais žmonėmis.

Anot jos, miško gėrybes perka pro šalį važiuojantis jaunimas, stabteli ir šeimos su vaikais ar senjorai. „Džiugina ir miško gėrybių sustojantys nusipirkti žmonės – būna mandagūs, draugiški.

Būna ir tokių atvejų, kai net grąžos neima ir palinki sėkmės. Pasitaiko, kad iš automobilių išlipa išgėrę piliečiai, bet ir jie būna labai mandagūs“, – kalbėjo ji.

Atsisveikindama E. Valentukevičienė užtikrino, kad jos parduodamos miško gėrybės visuomet tik pačios geriausios kokybės: „Jei pasitaiko kokia negraži uoga ar prastesnis grybas – visuomet išmetu, juk viskas surinkta rankomis... Esu dėkinga žmonėms, kurie sustoja ir perka, tad linkiu jiems sveikatos ir sėmės“, – šypsojosi pašnekovė.

Kojinės išvažiavo į Malaiziją

Pačioje Naujųjų Valkininkų gyvenvietė šalia kelio esančiame miško gėrybių turgelyje uogų ir grybų kainos panašios – mėlynių litras kainavo 6 eurus, o voveraičių stiklainis, priklausomai nuo dydžio – nuo 3 iki 12 eurų. Tiesa, ant moters prekystalio galima rasti ir medaus, naminių uogienių ar net įsigyti rankų darbo vilnones kojines.

Laukdama pravažiuojančių pirkėjų ponia Eugenija nepaleidžia iš rankų mezgimo virbalų. Šalia – didelis krepšys pilnas raštuotų vilnonių kojinių.

„Mano darbai išvažiavo į Malaiziją ir Singapūrą, Jordaniją... Žinoma, pernai čia buvo didesnis užsienių srautas, jie noriai įsigydavo ir mezginių“, – pasakojo ponia Eugenija. Perklausus, kaip tos kojinės iš mažos prekybvietės išvyko net tokius egzotiškus kraštus, moteris mosteli ranka į kelią: „Va, šituo plentu... Žmonės juda po visą Europą, o juk iš Europos kelias čia, – kantriai paaiškina ji ir priduria, kad būtent šiuo keliu per Lazdijus galima išvykti į Lenkiją ar į Baltarusiją.

Darbščios mezgėjos darbas nenueina perniek, nes vos per kelias pokalbio minutes jos darbais domėjosi ne vienas grybų ar uogų stabtelėjęs pirkėjas, o ir kainos vilnos mezginių nesikandžioja. Už porą dailių raštais margintų kojinių, priklausomai nuo jų dydžio, ponia Eugenija prašo 5-12 eurų.

Keliasi ketvirtą ryto

Netoli geležinkelio bėgių nedidelį staliuką grybais ir uogomis nukrovęs Mantas atviravo, kad čia uždarbiauja jau ne vieną vasarą. Vienuolika klausių baigęs vaikinas kasdien į mišką skuba su visa šeima ir, anot jo, šiemet kol kas skųstis tikrai uždarbiu negalintis.

„Per dieną uždirbu apie 50 eurų, bet kartais tai būna juodas darbas... Grybų ir uogų rinkti važiuojame anksti ryte. Keltis tenka ketvirtą valandą ryto“, – pasakoja jis ir priduria, kad miegoti tikrai nėra kada, nes ir šalikelėje kartais tenka stovėti iki septintos ar aštuntos valandos vakaro.

Mantas atviravo, kad jei žmogus sustoja ketindamas pirkti – jis ateis ir nusipirks, ko jam reikia, bet jei stabteli važiuojantis pro šalį ir sumanantis tik pasiklausti kainos ar tiesiog pažioplinėti – tada ir įvairių komentarų bei kritikos galima išgirsti.

„Tada prasideda klausimai, kodėl miško gėrybės tokios brangios, įtarimai, kad gal ne patys jas rinkome, bandymai derėtis. Pasitaiko ir labai gerų klientų, kurie palieka ir „arbatpinigių“. Dosnūs būna ir užsieniečiai, jie kainų neklausia“, – apie klientus pasakojo Mantas.

lrytas.lt informacija