Paruoškite moliūgą taip, kaip dar nesate bandę: dvaro šefas pasidalijo netikėtu receptu

Lietuvos didikų gastronomijoje įprasta ieškoti sąsajų su prancūzų, vokiečių ar kitų įtakingų Europos šalių virtuvėmis, bet ar kada teko girdėti, kad lietuviški dvaro valgiai turi panašumų su hobitų, garsiųjų J.R.R.Tolkieno knygų personažų, puotomis?

Zyplių dvaro virtuvės kuchmistras atskleidžia, kokių netikėtų sąsajų turi šių milijonų pasaulio skaitytojų širdis pavergusių herojų ir Lietuvos didikų virtuvės bei kviečia patiems išbandyti ypatingą receptą, kuriame pajusite paveldo ir žymiojo autoriaus sukurto pasaulio sinergiją.

Įkvėpimas – iš britų virtuvės

Pasak Artūro Rakausko, didikų gastronomines tradicijas puoselėjančio Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai“ kuchmistro, J.R.R.Tolkienas savo garsiosiose knygose „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ plačiai aprašo ne tik mažųjų herojų žygius, bet ir tai, kas puikavosi ant jų stalo, kokius gastronominius papročius ir tradicijas jie puoselėjo. Virtuvės šefas atskleidžia, jog knygose minimi patiekalai – tai daugiausia britų virtuvės interpretacijos.

„Nors hobitų pasaulis – autoriaus vaizduotės vaisius, knygose aprašomi patiekalai ar arbatos gėrimo tradicijos turi nemažai panašumų su britų virtuve. Tarp geriausiai atpažįstamų patiekalų galima rasti įvairius kepsnius, triušieną, pyragus su užkeptais troškiniais ir, žinoma, britų itin mėgstamas keptas dešreles“, – pasakoja A.Rakauskas ir priduria, kad kai kurios britų virtuvės tradicijos neaplenkė ir Lietuvos dvarų, ant kurių stalų taip pat buvo galima pamatyti panašių patiekalų, o diena buvo neatsiejama be arbatos gėrimo.

Kuchmistras pastebi, kad šis gastronominis ryšys paaiškina, kodėl tik knygose egzistuojančių hobitų maistas panašus į Lietuvos didikų ir atskleidžia daugiau įdomių sutapimų: „Kaip ir šalies dvaruose, taip ir hobitų namuose stalai buvo nukrauti įvairiausiais patiekalais, jie vertino kokybišką, gerai paruoštą maistą ir valgė itin sočiai, daug kartų per dieną. Mūsų dvarininkai taip pat mėgavosi gausa, laikė tai prabangos ženklu ir nepraleisdavo progos pasilepinti sočiais patiekalais, tokiais kaip įvairūs sūriai, patarškos pyragai, keptos gėlavandenės žuvys, mėsos šmotai, kurių receptai buvo perduodami iš kartos į kartą.“

A.Rakauskas priduria, kad kaip ir knygose aprašomi hobitai, Lietuvos didikai labai mėgo patiekalus pagamintus iš savame krašte bei nuosavose lysvėse užaugintų gėrybių: nuo pieno ir mėsos, iki daržovių ir žolelių. Tarp jų buvo itin vertinami moliūgai, kurie į Lietuvą atkeliavo dar XVI amžiuje. Jais gardinti įvairūs troškiniai, sriubos ar kiti valgiai. Vieną tokių patiekalų kuchmistras kviečia pasigaminti patiems ir dalijasi istorijos įkvėptu rūkyto moliūgo receptu, kuris ne tik sušildys žvarbiais rudens vakarais, bet ir leis trumpam nusikelti į didikų laikus ar... mėgstamų knygų herojų pasaulį.

Zyplių dvaro virtuvės kuchmistro rūkytas ir keptas moliūgas

Reikės:

sviestinio moliūgo, kelių rozmarino šakelių, tarkuoto kietojo sūrio. Moliūgo rūkymui reikės medžio pjuvenų (alksnio, klevo ar vaismedžių).

Kaip gaminti

Moliūgą nulupkite, išilgai perpjaukite į keturias dalis ir išimkite sėklas. Moliūgo skilteles dėkite į pasūdytą verdantį vandenį ir virkite, kol moliūgas suminkštės, tačiau dar nebus visiškai išviręs.

Ar moliūgas išvirė tinkamai, patikrinti galite perdūrę mediniu iešmeliu ar peiliu – moliūgas turi lengvai persidurti, tačiau nelūžti.

Į sauso puodo dugną dėkite medžio pjuvenų ir kaitinkite, kol pradės sklisti dūmai. Tada ant pjuvenų klokite maistinę foliją, o ant jos sudėkite moliūgus. Puodą uždenkite dangčiu, išjunkite ugnį ir taip palikite moliūgus 15–20 minučių.

Moliūgą galite patiekti įvairiai: pakepti svieste ar alyvuogių aliejuje, paskrudinti grilyje, valgyti atvėsusius ar net naudoti mišrainėms.

Pats kuchmistras atskleidžia, jog mieliausiai renkasi moliūgą paskrudinti, o tiekiant jį apibarstyti kietuoju sūriu bei šviežiu rozmarinu.  

lrytas.lt informacija

Komentarai

Komentarų nėra

Parašykite komentarą