Margionyse dar gyva unikali tradicija – tebekūrenami Vėlinių laužai

2018 m. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Žinome, kad senosios Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau gražiausiais Dzūkijos pušynais apsisiautusiame Margionių kaime jos dar gyvos ir puoselėjamos ypatingai pagarbiai bei gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis. Čia laužo šviesoje besimeldžiantys margioniškiai gražia dzūkiška tarme pasakoja: „Mus tėvai išmokino degyc šventų ugnį kapinėsa, melscis ir šitep pagerbc mirusius. Norim, kad ir mūs vaikai tęst šitų tradicijų...“. Taigi, unikali tradicija Margionyse tęsiama, nors  niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime.

Kasmet pirmąjį kartą Vėlinių laužas nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse  įsižiebia Visų Šventųjų dieną, kai pagerbti savo artimųjų susirenka ne tik vyriausieji margioniškiai, bet ir į gimtąjį kaimą suvažiavę jų vaikai, vaikaičiai, giminės. Tądien aplink laužą daugybę metų toje pačioje vietoje meldžiasi visa graži Margionių kaimo bendruomenė.  Kitądien, per Vėlines, kurias vyresni margioniškiai senu papratimu vadina „zadušnomis“, ir visą Vėlinių oktavą, Margionių kapinaitėse melstis susirenka tik nuolatiniai kaimo gyventojai –„cikri“ margioniškiai. Jie sako, kad praeityje „zadušnos“ buvo svarbesnė diena, nes tądien meldžiamasi už artimus mirusius žmones, nuo jų Margionyse anksčiau ir prasidėdavo Vėlinių oktava. Iš viso aštuonias dienas popiet tuo pačiu metu Margionių kaimo žmonės po vieną ateina ir sustoja toje pačioje vietoje kapinaičių viduryje.

Kas ateina pirmas, užkuria laužą. Malkų jam visada būdavo parūpinta iš anksto. Dažniausiai jos būdavo supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių, būdavo sudeginami ir seni, sutręšę kryžiai, kai pritrūkdavo, atsinešdavo iš namų... Jau kelis metus  Vėlinių laužą jie kūrena iš tos pačios didelės senos drevėtos pušies, prie kurios daugelį metų šitiek melstasi. Ji, pasak margioniškių,  dar drūta buvo, bet prieš kelis metus pavasarį ėmė ir nuvirto. Gražiai, tarp paminklų atgulė, nė vieno nenugriovė. Kaimo vyrai iš jos priskaldė didžiausią krūvą malkų, kurių, kaip sako margioniškiai, užteks visoms jų gyvenimo Vėlinių maldoms. Kryželį jie pritvirtino ant šalia augančios pušies – dabar margioniškiai meldžiasi prie jos. 

Kai visi susirenka ir ratu susėda ant iš seno kaimo kryžiaus padarytų suoliukų aplink besikūrenantį laužą, Vėlinių maldą pirmoji pradedanti Danutė Kvaraciejienė sako: „Tai žegnokimės ir poteriaukim“. Ji, Agutė Jeremičienė ir Marytė Volungevičienė pradeda giedoti „Su galinga rožančiaus malda mes ateinam visi, o Marija...“ Paskui jas gieda ir kiti… Tada Agutė Jeremičienė pradeda kalbėti rožinį, prie jos prisijungia visi margioniškiai. Paskui gieda ,,Viešpaties angelas“, Marija, Marija…“. Tos maldos ir giesmės liudija ne tik šių žmonių nuoširdų tikėjimą, pagarbą savo į Amžinybę išėjusiems artimiesiems, tradicijoms, bet ir tvirtą bendrystę... Tylūs ir susimąstę, į laužo liepsnas žvelgdami, meldžiasi vyresnieji margioniškiai. Kas žino, gal kitąmet jau nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi...

Kažin, ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kada Margionyse atsirado ši graži tradicija – ugnimi ir maldomis pagerbti išėjusius? Pasak vyresniųjų margioniškių, aštuonis vakarus, visą Vėlinių oktavą, prie senos, du šimtus metų stovėjusios drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų seneliai ir tėvai, meldėsi ir sovietmečiu.  Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai.  Kaimo kapinaitėse pakalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais: uždega žvakutę ir ant visų užmiršto laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, šitaip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė, gal pagalvodamos ir apie save… „Pakalbam, ar kitąmet irgi visi ateisim, ar kurio jau nebus? Prašom sveikatos sau, savo vaikams ir visiems pažįstamiems…“.  Susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius. „Anksciau sakydavom –  šventa ugnė. Dabar visi sako, kad Vėlinių laužas, tai ir mes jau tep inpratom“, – sako aštuoniasdešimtmetė Marytė Volungevičienė. „Kiek savi atsimenu, ciek eidavau per Vėlines in kapines melscis.  Mum, vaikam, buvo labai gera dziena, buvo labai įdomu. Nebuvo anksciau tų žvakutių, tai pjaustėm žvakį in kelias dalis. Būdavo, padeginam an vieno kapo, paskui nešam padegyc an kito. Dar kap buvo tėvai, tai visi malkų atsineša po glėbukų, ir buvo ugnis. Kapus puošėm irgi senoviškai – vinycais, baltom uogelėm, Ir aš tep anksciau puošdavau kapus. Kol dar tep senoviškai nepuošam? Jei tep papuoštai, tai  gal sakyt, va, gaili pinigų nenupirko gėlių. Jei gyva būsu, tai kitus metus nor vienų kapelį papuošu kap anksčiau“, – nuoširdžiai pasakoja senolė.

Ji sako, kad į kapinaites visi margioniškiai į šią vietą ateina Motinos, Tėvo diena, meldžias čia. Ugnį irgi kūrena. „Lyg linksmiau mum prieg tos ugnies. Atrodo, kap šviesa kažkokia. Jau tep pripratom“. Pakalbintas vyriausias iš vyrų, devyniasdešimtus gyvenimo metus skaičiuojantis Albinas Konstantinavičius lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pasakoja, kad kiek save atsimena,  eidavo su tėvais į kapines melstis. „Meldėmės anksciau visi kaimo žmonys – moterys, vyrai, vaikai. Ir tarybiniais laikais meldėmės per Vėlines. Tadu tai pastaikė macyc, kap kapinėse toki tarybiniai pakalikai kryželius medzinius daužė, tai teko subarc – kuoj jiem ciej kryžiai maišė? Va poteraunu ir mislinu – ansčiau Margionysa buvo daug jaunimo, visi ataidavo in kapines melscis. O dar vis mažau ir mažau kaiman žmonių – dar už kokių dzvidešimc metų tai ca gal nieko nebus. Man labai svarbu per Vėlines ataic an kapinių ir melscis. Aš šitan kaiman  gimiau ir ca mirsu. Graitai gyvenimas prabėgo, neapsižūrėjau. Atrodo, dar cik gimis,o  gal kitus metus jau ca būsu pakavotas, man gi jau daug metų“, – pasakoja senolis Albinas. 

„Šitos kapinės mum kap bažnyčia. Anksciau per Vėlinių oktavų melsdavomės vakarais, kap pašerdavom gyvulius. O dar jau seni, gyvulių jau neturim, tai ateinam kap šviesu, dzienų.  Labai traukia mus ca ateic, šitom dzienom beveik nieko nedyrbam, mum tai šventas laikas. Aš galvoju, kad  jūngia mus toj tėvų meilė. Mes tvarkom kapus visadu, o prieš visus šventus jiej  sutvarkyci kap kambariai. Šitas aštuonias dzienas antrų dalį sopulingojo rožančiaus kalbam. Kol nor vienas margioniškis žinos, kas kokian kapelin palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegytas, o žmonių atmintis liks. Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūs, gyvųjų, pagarbos mirusiem ir pagarbos paciem sau. Cia ramybėn apgalvojam savo gyvenimų, prismenam savo artimus. Ir ne cik savo – visus pažįstamus ir cia atgulusius žmonis. Ar gyvuos šita tradicija? Kol kam bus vest poterus, kalbėc rožančių, tai ir gyvuos. Aš ir sakau jaunesniem – kap mūs nebus, vaikeliai, tai šitas dzienas nor ir nesmelsit, tai būtinai uždekit ugnį ir išlaikykit Margionių tradicijų“,– gražia dzūkiška tarme pasakoja aštuoniasdešimt dviejų metų Danutė Kvaraciejienė ir jos vienmetė Agutė Jeremičienė.

Jos sako, kad margioniškiams šventa pareiga tęsti savo protėvių tradiciją ir melstis šalia Vėlinių laužo. Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė, o unikaliajame Margonių klojimo teatre vaidino po artistą iš kiekvienos pirkios.  Dabar Margionyse – tik penkios dešimtys gyventojų, o žiemą čia gyvena vos trisdešimt. Tačiau  Margionių kaimo senoliai sako, jog ir dabar dar sutinka vaidinti klojimo teatre, nedingęs ir noras dainuoti dzūkiškas senovines dainas.  Vėlinių laužai Margionių kaimo kapinaitėse kasmet tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius, nutiesia simbolinius laiko tiltus tarp praeities ir dabarties. Norisi tikėti, kad ši unikali ir labai prasminga mirusiųjų pagerbimo tradicija kūrenti Vėlinių laužus Margionių kaime gyvuos amžinai.

Rūta Averkienė

Nuotraukos Danieliaus Jakubavičiaus

Komentarai

  • Gražina
    prieš 33 minučių
    Ačiū DIEVUI,
    kad bent DZŪKAI DAR ŽINO,
    kas yra VĖLINĖS, kas yra VĖLIŲ suoleliai
    ir kas yra RAUDOS
    be jokio abejo...
    TIK LABAI GAILA, kad likusiai LIETUVAI (ypač jos vadovams, visokių vėjų prisigaudžiusiems,
    NEPAAIŠKINA.
    Gal ir aiškina IŠMANIOS PROFESIONALĖS ŽEMAITĖS kaip LORETA Sungailienė iš ETNO...centro ar kokie nors stanislovai bei antanai iš DUOKIM GARO, arba LIBARTAS KLIMKA..., bet...P
    KAS gi JŲ KLAUSO? ..
    Tai ir LAKSTO TAUTA degiot KAPINĖSE ŽVAKUČIŲ per VISUS ŠVENTUS, kai TURĖTŲ su GIMINĖMIS,kaip per DIDŽIAUSIUS ATLAIDUS, BAŽNYČIOSE susitikt. Juk TOKIA SVARBI, TOKIA SVARBI KATALIKIŠKA ŠVENTĖ --VISŲ ŠVENTŲJŲ -- mūsų VISŲ GLOBĖJŲ--šventė...
    O per VĖLINES garbūs viską IŠMANANTYS tautiečiai vėl nežinia ką daro,--tik jau ne LIETUVIŠKĄJĄ SENĄ TRADICIJĄ gerbia ir puoselėja --uždegt žvakutes ant artimiausių kaimelio ar miesto kapinaičių, parymot prie savo MIELIAUSIŲJŲ , gal ir patarimo tylom paklaust (juk jie išėję DIEVOP, jų PATARIMAS dar svarbesnis negu iš čia, kai šalia mūsų vaikščiojo (juk prisipažinkim-- net ir girdėt dažnai jų patarimų nenorėdavom...) O DIEVAS, JIS
    atsako tik tada, kai mes tylim...Ir klausyt kai išmokstam tylom...
    TAI ...su VISŲ ŠVENTŲJŲ diena, mieliejiKad ir besibaigiančia...Pagrindinę priedermę -- nueit į naktį ŠVENČIAUSIĄJĮ adoruojančias BAŽNYČIAS,
    pagaliau IŠ ŠIRDIES PASIMELST...
    VISI TURIM,Brangieji.
    NAUDOKIMĖS... :) p

Parašykite komentarą