Nupustė vėjas smėlį. Irutė Matažinskaitė - Lazickienė
Nupustė vėjas smėlį
Nuo mano seno tako.
Jaunystė juo išėjo,
O kur - ir nepasakė.
Išsinešė ji juoką,
Skaidrutį kaip varpelis,
O vietoj jo paliko
Man keletą raukšlelių.
Bet man visai neliūdna,
Kad ji mane paliko,
Prisiminimai gražūs,
Kaip dovana, man liko.
O ten juk visko buvo,-
Žvaigždėti vakarai,
Šėlionės iki ryto,
Nakties slapti kerai.
Dabar į metų brandą
Įžengusi esu,
Rami po savo langu
Gėles aš auginu.
Dabar metus skaičiuoju -
Ne veido raukšleles,
Ir tik prisiminimais
Jaunystėn grįžtu aš.
Tai kas, kad ji prabėgo.
Aš nežadu liūdėti,
Raukšlelės man netrukdo
Svajoti ir mylėti.
© Copyright: Irena M.L.
Komentarai
Komentarų nėra