Nuotraukos autorius: D.Umbrasas

Pasikeitė gyvūnų laikymo taisyklės – štai ką kiekvienas turi žinoti

Besikeičiantis visuomenės požiūris į gyvūnų laikymo sąlygas verčia keistis ir šalies įstatyminę bazę. 2019 m. gegužės 7 d. įsigaliojo nauja Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) redakcija, kurioje nustatytos gyvūnų laikytojų pareigos, draudžiami veiksmai, bendrieji ir specialieji gyvūnų laikymo, specialieji bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikymo reikalavimai. Taip pat panaikinti daug diskusijų kėlę reikalavimai, nustatantys minimalius plotus, reikalingus gyvūnams augintiniams (šunims, katėms). Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) teigimu, naujasis Aprašas turi padėti geriau užtikrinti gyvūnų gerovę ir apsaugą, nes svarbu ne formalūs reikalavimai, o požiūris į gyvūnų gerovę ir gyvūnų laikytojų atsakomybė. Teorijoje viskas atrodo gražiai. Tačiau kokia praktika yra skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse? Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 11 punkte nurodyta, kad VMVT rengia gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašą. To paties įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybių administracijos, vadovaudamosi VMVT patvirtintu Aprašu, tvirtina Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles (toliau – Taisyklės) ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos. Kaip teigia VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėjas Giedrius Blekaitis: „Nei Gyvūnų gerovės apsaugos įstatymas, nei Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas nenustato, kad šis Aprašas yra rekomendacinio pobūdžio.“ Tai reiškia, kad savivaldybės, ruošdamos gyvūnų laikymo savo teritorijoje Taisykles, turėtų vadovautis VMVT parengtu Aprašu. Nepaisant to, miestų ir rajonų savivaldybių Taisyklės yra labai skirtingos. Vienos yra išsamesnės, galima sakyti – pavyzdinės. Kitos, tuo tarpu, tik aptakiai paliečia gyvūnų gerovės užtikrinimo sritį ar nustato visai kitokius reikalavimus, nors gyvūnų gerovės supratimas neturėtų skirtis priklausomai nuo savivaldybės, kurios teritorijoje gyvūnas yra laikomas.

G. Blekaitis taip pat pažymėjo, jog: „Rengiant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo projektą, buvo siūloma idėja, kad įsigaliojus šiam įstatymui visos savivaldybių administracijos rengtų ir tvirtintų vienodas gyvūnų laikymo konkrečios savivaldybės teritorijoje Taisykles, nes iki šio įstatymo įsigaliojimo skirtingos savivaldybių administracijos tvirtindavo labai skirtingo pobūdžio, apimties, turinio Taisykles, o kai kuriose savivaldybėse apskritai nebuvo tokios Taisyklės rengiamos.“ Bet situacija nepasikeitė iki šiol. Ar problema galėtų būti, kad savivaldybių administracijose nėra kompetentingų, gyvūnų gerovės srities žinių turinčių specialistų? Tai gali būti tiesa, tačiau VMVT atsakingi pareigūnai ir VMVT teritoriniai padaliniai teikia konsultacijas savivaldybių administracijų atsakingiems asmenims dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo, Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo įgyvendinimo bei savivaldybių rengiamų gyvūnų laikymo Taisyklių rengimo, kontrolės ir kitais su gyvūnų laikymu susijusiais klausimais. Anot G. Blekaičio: „Jeigu savivaldybių administracijos kreipiasi dėl rengiamų gyvūnų laikymo konkrečios savivaldybės gyvenamosiose teritorijoje Taisyklių projektų ar kitais gyvūnų laikymo klausimais, VMVT ir VMVT teritoriniai padaliniai mielai konsultuoja, pataria, teikia pastabas, pasiūlymus, organizuoja susitikimus, diskusijas ir t.t.“. Reiškia, teisiškai yra sukurtos visos sąlygos Taisyklių suvienodinimui. Be to, įsigaliojus naujajai Aprašo redakcijai, VMVT savivaldybių administracijoms rekomendavo peržiūrėti ir atnaujinti gyvūnų laikymo jų savivaldybių teritorijose Taisykles. Kaip sekasi savivaldybėms šiuo klausimu, pasakyti sunku. Pasirodo, niekas nekontroliuoja, ar savivaldybės Taisykles atnaujino, ar ne. „VMVT nepavesta funkcija vertinti, ar visos savivaldybių administracijos laiku ir tinkamai pakeitė konkrečios savivaldybės gyvūnų laikymo Taisykles, kaip ir nepavesta funkcija vertinti savivaldybių administracijų rengiamų gyvūnų laikymo konkrečios savivaldybės gyvenamojoje teritorijoje Taisyklių projektus ar patvirtintų Taisyklių įgyvendinimo kontrolę“, – teigia G. Bleikaitis. Peržvelgus Lietuvos didžiųjų miestų ir rajonų gyvūnų laikymo jų teritorijose Taisykles, galima pastebėti, kad Taisykles sėkmingai atnaujino ir suvienodino Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybės, Šiaulių rajono savivaldybė, o Vilniaus, Kauno, Panevėžio miesto ir rajono savivaldybėse bei Šiaulių miesto savivaldybėje vis dar galioja seniau patvirtintos Taisyklės. Nesant kontrolės mechanizmo, tikėtina, kad šios Taisyklės ir nebus atnaujintos. Kitas svarbus klausimas kyla dėl naujame Apraše panaikintų reikalavimų, nustatančių minimalius plotus, reikalingus gyvūnams augintiniams. Ar tai tikrai žingsnis geresnės gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimui? Kaip teigia G. Blekaitis: „Šunų, kačių laikymo plotų normos buvo panaikintos atsižvelgiant į Lietuvos savivaldybių asociacijos ir kai kurių savivaldybių pastabas bei pasiūlymus rengiamam Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo projektui. Pastabas dėl ploto normų panaikinimo teikusiųjų argumentai: savivaldybių administracijų atsakingiems pareigūnams nėra fizinių galimybių išmatuoti buto, namo gyvenamojo ploto, įvertinti, kokiu plotu naudojasi gyvūnai, kokį plotą gyvenamajame plote užima baldai, įvairi įranga ir kiti daiktai, gyvūnai išvedami į lauką ar ne, konkretaus bute, gyvenamajame name laikomo gyvūno fiziologinių poreikių (pvz., senyvo amžiaus gyvūno poreikis mažai judėti, o jauno gyvūno poreikis intensyviai judėti, laipioti, šokinėti ir t.t.).“ Priėmus tokius pakeitimus, lieka neaišku, kuo remiantis bus nustatoma, ar, pavyzdžiui, šuns voljero dydis yra tinkamas. O svarbiausia, kas vertins ir priims sprendimus? Ar savivaldybių administracijos turi kompetentingų specialistų? Iki šiol savivaldybių darbuotojai tik vykdė Taisyklių laikymosi priežiūrą, t.y. turėjo įvertinti faktus pagal popierių. Tam nėra reikalinga kompetencija gyvūnų gerovės srityje ar veterinarinės žinios. Kaip bus užtikrinama gyvūnų gerovė laisvę spręsti atidavus į specialių žinių neturinčių žmonių rankas? VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ su šiuo klausimu kreipėsi į savivaldybes. Ne visos savivaldybių administracijos buvo linkusios bendradarbiauti ir suteikti prašomą informaciją, o ir gauti aptakūs atsakymai vargu, ar gali tenkinti tiesos ieškantį gyvūnų gerovei neabejingą pilietį. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės buvo gautas atsakymas, kad Gyvūnų laikymo Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijos gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo įgyvendinimą kontroliuoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojai. Tą patį nurodė ir Vilniaus miesto savivaldybė: „Įgyvendindami Įstatyme paskirstytas kompetencijas, Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai kontroliuoja, kaip laikomasi Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių, Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo ir kitų teisės aktų reikalavimų.“ Nebuvo atsakyta, ar paskirti Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojai (pareigūnai) turi kompetencijos gyvūnų gerovės užtikrinimo srityje, veterinarijos žinių, kad galėtų tinkamai nustatyti, ar gyvūnų augintinių laikymo sąlygos yra tinkamos. Tikėtina, kad vis tik neturi, todėl šis klausimas ir buvo paliktas be jokio atsakymo. Anot Klaipėdos miesto savivaldybės: „Kai kontrolės metu keliamas klausimas ar tik tikėtina, kad gali būti susiduriama su gyvūnų gerovės užtikrinimo klausimais, Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojai patikrinime visada kviečia dalyvauti ir Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistus. Šios tarnybos specialistai pagal kompetenciją įvertina gyvūnų laikymo sąlygų atitiktį gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimams.“ Vilniaus miesto savivaldybė taip pat nurodo, kad: „Savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnams atliekamo patikrinimo metu nustačius, kad nagrinėjamas atvejis gali būti susijęs su gyvūnų gerovės arba sveikatos būklės klausimais, kai būtinos veterinarijos žinios, informacija pagal kompetenciją perduodama šiuo klausimu kompetentingiems Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistams, kurie prireikus taip pat konsultuoja Savivaldybės administracijos specialistus gyvūnų gerovės klausimais arba organizuojamas bendras institucijų specialistų patikrinimas.“ Atsižvelgiant į tai, kad, sprendžiant gyvūnų gerovės klausimus, už šią sritį atsakingi savivaldybių valstybės tarnautojai pasitelkia VMVT teritorinių padalinių specialistus, peršasi išvada, jog reikiamos kompetencijos jie neturi. Kyla klausimas, ar tokiu atveju gyvūnų augintinių laikymo sąlygų patikrinimo funkcija neturėtų būti perkelta kompetentingiems atitinkamos srities specialistams? Vis tik savivaldybės su tuo nesutinka. Vilniaus miesto savivaldybės teigimu: „Valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnai turi reikalingą kompetenciją tikrinti gyvūnų augintinių laikymo sąlygas. Ši funkcija negali būti perkeliama veterinarijos ar kitų sričių specialistams, neturintiems LR ANK nustatytų įgaliojimų taikyti administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių tam, kad asmenys būtų atgrasyti nuo teisės aktų reikalavimų pažeidimų.“ Bet ar negali kompetentingi specialistai atlikti patikrinimą, pateikti išvadas, o savivaldybių tarnautojai pagal pateiktas išvadas surašyti administracinio nusižengimo protokolus? Panašu, kad nors ir buvo žengta teisingu keliu, siekiant ne vien formaliai, pagal popierius ir skaičiukus, įvertinti gyvūno laikymo sąlygas, o kiekvienu atveju pažvelgti į situaciją individualiai, tačiau pasirinktas problemos sprendimo būdas yra visiškai netinkamas. Atidavus galimybę situaciją vertinti individualiai savivaldybių darbuotojams, neturintiems atitinkamų kompetencijų, problema nesumažės. Gavę galimybę interpretuoti Taisykles, savivaldybių darbuotojai neįgaus daugiau žinių, kurios šiam darbui atlikti tinkamai yra būtinos. Taisyklių interpretavimas be reikalingų žinių – tai didelė rizika gyvūnų gerovės užtikrinimui.

Informacija paruošta Agatos Žalneravičienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove

ggi.lt 

lrytas.lt informacija