Šiandien minima visų šventųjų diena

Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.

Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.

Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.

Visų šventųjų dienai iš senovės liaudis teikia ypatingą prasmę. Manyta, kad tą dieną gimęs kūdikis, suaugęs būdamas šermenyse, matysiąs vėles: juk buvo tikima, kad mirusio žmogaus vėlė būna prie palaikų tol, kol mirusysis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines.

Iš Visų šventųjų dienos reiškinių buvo spėliojama apie artimesnius ar net pavasario orus: „Jei per Visus šventus lapai tebėra ant medžių, tai ateinančiais metais bus ligos, marai“; „Jei per Visų šventę su ledu, tai per Kalėdas su bradu“; „Visi šventi su ledu, šventas Jurgis su lapu“. Kadangi jau nebėra kur skubėti su darbais, sakoma: „Ant visų šventų nebėr nė pietų“, vadinasi, jau maža dienos. Per Visus šventuosius ir Vėlines buvo draudžiama ką nors lopyti, nes ėriukai gimsią margavilniai, lyg sulopyti.